Pirmasis ir antrasis miegas
 
Istorijos, chronobiologijos ir antropologijos tyrimai rodo, kad žmonių miego įpročiai per evoliuciją buvo gerokai įvairesni, o nakties padalijimas į dvi dalis galėjo būti įprasta praktika, kuri vyravo tūkstančius metų iki atsirandant gatvių apšvietimui. Vienas pirmųjų apie tai kalbėti pradėjo Virdžinijos technologijos universiteto profesorius, istorikas Rogeris Ekirchas. Dar 2005 metais knygoje „Dienai baigiantis: naktis senaisiais laikais“ jis analizavo šimtus archyvinių šaltinių – nuo viduramžių teismų protokolų iki asmeninių dienoraščių – ir nustatė, kad Europoje bei kituose regionuose dažnai buvo vartojamos sąvokos „pirmasis miegas“ ir „antrasis miegas“.
 

Duodamas interviu žurnalui BBC, Virdžinijos technologijos universiteto profesorius, istorikas Rogeris Ekirchas sakė: „Mes praradome istorinę atmintį apie tai, kad vidurnakčio budrumas kadaise buvo laikomas normaliu reiškiniu, o ne problema.“ Interviu žurnalui National Geographic jis pabrėžė, kad archyviniai įrašai rodo, jog „pirmasis“ ir „antrasis“ miegas buvo minimi taip natūraliai, tarsi tai būtų savaime suprantama kasdienybės dalis.

 
Istoriniai šaltiniai, kuriuos analizavo R.Ekirchas, apima ir literatūrą: 17-18 amžiaus tekstuose žmonės aprašydavo, kaip po kelių valandų miego atsibusdavo, melsdavosi, skaitydavo ar net aplankydavo kaimynus, o tuomet vėl grįždavo miegoti iki aušros. Šis budrumo laikotarpis nebuvo suvokiamas kaip nemiga. Priešingai – tai buvo ramybės ir apmąstymų metas. Pavyzdžiui, vienas ankstyviausių aiškių paminėjimų randamas 14 amžiaus pabaigos anglų literatūroje.
 
Vienas Geoffrio Chaucerio personažų iš „Kenterberio pasakojimų“ – pagrindinis „Ginklanešio pasakos“ veikėjas – kalba apie įvykius, nutikusius „po pirmojo miego“. Ši formuluotė nebuvo aiškinama ar detalizuojama — ji buvo vartojama kaip skaitytojui savaime suprantama laiko nuoroda, nes toks nakties padalijimas buvo įprastas.
 
Dar ryškesnis pavyzdys aptinkamas 17 amžiaus Anglijos teismo dokumentuose. R.Ekirchas cituoja 1697 m. Londono baudžiamojo teismo protokolą, kuriame liudytojas aiškino, kad tam tikras įvykis nutiko „apie 12 valandą nakties, po jo pirmojo miego“. Dokumente ši frazė pateikiama kaip tikslus laiko apibūdinimas, be jokio papildomo paaiškinimo. Tai rodo, kad „pirmasis miegas“ buvo standartinis laiko orientyras, suprantamas teismui ir klausytojams.
 
Panašių pavyzdžių esama ir Prancūzijos teismo archyvuose, asmeniniuose Europos gyventojų dienoraščiuose, medicininiuose tekstuose. Pavyzdžiui, viename iš 17 amžiaus medicininių dokumentų minimos gydytojų rekomendacijos pacientams po „pirmojo miego“, susijusios su laiku maldoms ar vaistų vartojimu. Tai rodo, kad net medicinos praktikoje buvo atsižvelgiama į dvifazę nakties struktūrą.
 
R.Ekirchas interviu žurnalui BBC kalbėjo: „Kai pradėjau tyrimą, maniau, kad „pirmasis miegas“ bus metafora. Tačiau dokumentuose jis vartojamas taip paprastai ir taip dažnai, kad tampa aišku — tai buvo reali, kasdienė patirtis.“
 
Pokyčių įnešė dirbtinė šviesa
 
Istorinę hipotezę apie į kelias dalis suskirstytą miegą naktį papildo fiziologiniai tyrimai. 1992 m. žurnale „Journal of Sleep Research“ publikuotame tyrime psichiatras Thomas Wehras iš JAV Nacionalinio psichikos sveikatos instituto aprašė eksperimentą, kuriame savanoriai keturias savaites kasdien 14 valandų praleisdavo tamsoje.
 
Interviu žurnalui „National Geographic“ T.Wehras, tuometinis Nacionalinio psichikos sveikatos instituto mokslininkas, aiškino: „Po kelių savaičių dalyvių miegas spontaniškai suskilo į dvi dalis – tarp jų atsirasdavo viena ar kelios valandos ramaus budrumo.“ Jo teigimu, šis modelis priminė istoriniuose šaltiniuose aprašytą segmentuotą miegą ir leido manyti, kad toks ritmas gali būti natūrali biologinė reakcija į ilgesnį tamsos periodą.
 
Chronobiologai pabrėžia, kad miegą reguliuoja cirkadinis ritmas ir paties organizmo poreikis miegoti. Oksfordo universiteto profesorius, neuromokslininkas ir Miego bei cirkadinės neurologijos instituto vadovas R.Fosteris interviu BBC teigė: „Idėja, kad visi turime miegoti aštuonias valandas, yra pernelyg supaprastinta. Biologija yra kur kas lankstesnė.“ Jis pabrėžė, kad trumpi prabudimai naktį gali būti normali miego dalis, ypač jei žmogus po prabudimų vėl užmiega ir dieną jaučiasi gerai.
 
Antropologiniai tyrimai taip pat suteikia papildomų žinių. 2015 m. žurnale „Current Biology“ publikuotame darbe tyrėjai analizavo trijų medžiotojų-rinkėjų bendruomenių Tanzanijoje, Namibijoje ir Bolivijoje miego įpročius. Tyrimo bendraautoris Jeromas Siegelis, Kalifornijos universiteto Los Andžele psichiatrijos profesorius, interviu „The New York Times“ teigė: „Mes neradome įrodymų, kad šiose bendruomenėse miegas būtų aiškiai suskirstytas į du atskirus blokus. Dauguma žmonių miegojo vieną kartą, nors trumpų prabudimų pasitaikė.“ Pasak jo, tai rodo, kad kelių dalių miegas naktį galėjo būti paplitęs kai kuriose kultūrose ar klimato zonose, tačiau nėra universali taisyklė visiems žmonėms.
 
Kita vertus, pernai žurnale „Sleep Medicine“ paskelbtoje apžvalgoje mokslininkai analizavo dviejų fazių miego modelius istoriniame ir šiuolaikiniame kontekste. Straipsnio autoriai teigė, kad toks dviejų dalių miegas gali būti „evoliuciškai prasminga alternatyva“, ypač tam tikromis aplinkybėmis, pavyzdžiui, esant sezoniniams šviesos pokyčiams ar nestandartiniams darbo grafikams. Šios apžvalgos autoriai pabrėžė, kad „vidurnakčio budrumas nebūtinai reiškia patologiją – tai gali būti natūrali miego struktūra“.
 
Toks dviejų fazių natūralus miegojimas baigėsi su apšvietimo technologijų atsiradimu. Tą patvirtino ir profesorius R.Ekirchas, duodamas interviu „The Guardian“: „Dirbtinė šviesa pamažu išstūmė senąją nakties struktūrą. Kai naktis tapo trumpesnė socialine prasme, dingo ir natūrali jos vidurio pauzė.“ Pasak jo, gatvių apšvietimas, pramonės revoliucija ir elektrinis apšvietimas suvienodino miego grafiką ir pavertė jį vientisu bloku, atitinkančiu darbo dienos ritmą.

---

 
Svarbu

Šiuolaikinė klinikinė medicina į šiuos duomenis žiūri atsargiai. Miego specialistai sutinka, kad jei žmogus prabunda naktį, bet gali vėl užmigti ir dieną jaučiasi pailsėjęs, tai nebūtinai rodo miego sutrikimus. Visgi jei pabudimai pacientui kelia nerimą, tęsiasi ilgai ir kenkia darbingumui dienos metu, tai gali būti klinikinė problema. Pavyzdžiui, naujausi mokslo darbai rodo, kad ne tik miego trukmė, bet ir jo kokybė bei įpročiai yra susiję su rimtomis sveikatos pasekmėmis.
 
Recenzuotame 2025 m. straipsnyje žurnale „Sleep Medicine Clinics“ neurologijos ekspertai Ki‑Hwanas Ji ir Changas‑Ho Yunas, dirbantys Pietų Korėjos universitetų miego tyrimų centruose, pabrėžia, kad miego sutrikimai kenkia smegenų sveikatai bei kognityvinėms pacientų funkcijoms. Jų tyrime rašoma, kad „miegas yra esminis veiksnys smegenų sveikatai, jis leidžia smegenims „atsikratyti atliekų“ – miegant šalinamos susikaupusios kenksmingos medžiagos. Nuolat kankinantis prastas miegas gali sutrikdyti smegenų darbą, padidinti Alzheimerio ligos ar kitos neurodegeneracinės būklės riziką.“

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!