O kas – jei jokio interneto?
 
Pasak specialistės, užuot siekę maksimaliai sumažinti internete vaikų praleidžiamą laiką, turėtume kalbėti apie sąmoningą jo naudojimą: kada, kam ir kaip. „Internetas nėra tik pramoga – tai ir mokymosi priemonė, bendravimo būdas, saviraiškos erdvė. Tačiau svarbu, kad vaikas juo imtų naudotis ne per anksti. Štai, Prancūzijos prezidentas Emanuelis Macronas brėžia tokias ribas: pirmasis išmanusis įrenginys – nuo 13 metų, o prisijungimas prie socialinių tinklų – ne anksčiau nei 15 metų. Manome, kad tai – atsakingas kvietimas leisti vaikui augti be skubos, su laiku, kurio jam reikia brandai“, – pastebi R.Gaudinskaitė.
 
Anot jos, mes, suaugusieji, turėtume riboti ir savo, ir vaikų laiką prie ekrano, o drauge mokyti vaiką sąmoningai naudotis internetu – kalbėtis, domėtis, kartu kurti taisykles, suvokiant, kodėl to reikia. „Tarkime, socialinių tinklų platformos siekia mus įtraukti kuo ilgesniam laikui prie ekrano, o norint laiką valdyti, reikia sąmoningų pastangų. Vaikai mokosi iš mūsų, todėl, jei esame nuolat su telefonu rankoje, jiems bus sunku suprasti, kodėl jiems taip negalima“, – sako pašnekovė.
 
Pasak jos, visuomenė vis labiau normalizuoja ir toleruoja technologijų tapimą neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi, o tai daro neigiamą įtaką – vaikai išmaniuosius įrenginius gauna ankstyvame amžiuje, dažnai dar neturėdami įgūdžių tinkamai juos valdyti, todėl atsiranda priklausomybės nuo ekranų, didėja miego sutrikimų rizika, nerimas, socialinis lyginimasis, daugėja patyčių.
 

„Dirbtinio intelekto sukuriami „draugai“ platformose gali kalbinti vaiką ar paauglį ir su juo bendrauti, jam „talkinti“ visą parą... Jaunam žmogui dar gali būti sudėtinga brėžti ribas, ir, jei suaugusiems nerūpi, kur vaikas yra ir ką jis veikia, svarbu – tylu, ramu – vaikai pamiršta judėti, bendrauti gyvai, ilsėtis“, – atkreipia dėmesį Skaitmeninės etikos centro bendraįkūrėja, lektorė Renata Gaudinskaitė.

 
Ji pataria kartu sudaryti dienos planą: kada mokomės, kada ilsimės, kada pramogaujame internete. Idealu, jei tokio paties plano laikosi visų vaiko klasės bendramokslių tėvai, pavyzdžiui, interneto ryšį „tėvų kontrolės“ įrenginiai išjungia, tarkime, 20 valandą vakaro.
 
Patyčios išlieka, keičiasi tik forma
 
Pašnekovės teigimu, kibernetinės patyčios dažnai vyksta uždarose grupėse, privačiose žinutėse, trumpalaikiuose įrašuose, todėl jas sunku pastebėti ir dar sunkiau – laiku sureaguoti. „Vaikai gali nenorėti pasakoti, nes bijo būti nesuprasti, nubausti ar dar labiau pažeminti. Kartais jie gali jaustis nematomi, o tai – pavojinga būsena“, – sako specialistė. Anot pašnekovės, elektroninėje erdvėje patyčios ne tik skaudina, žemina, bet ir izoliuoja.
 
„Tvirtas emocinis ryšys su vaiku – vis dar itin svarbus saugiklis. Tėvai ir mokytojai turi padėti vaikui suprasti, kas yra pagarba, atsakomybė ir drąsa pasakyti „ne“. Vaikui reikia žinoti, kad jis gali pasakyti: „Man skaudu“ ir bus išgirstas. Prevencija – tai ne tik filtrai ar kontrolės priemonės. Tai – emocinis raštingumas, empatija, gebėjimas kalbėtis apie sunkumus. Mes raginame ne tik stebėti, bet ir veikti iš anksto – ugdyti sąmoningumą, o svarbiausia – atidėti vaikų įsitraukimą į socialinius tinklus kuo vėlesniam laikui, kai jie jau geba geriau atpažinti rizikas ir apsisaugoti“, – sako specialistė, tyrinėjanti technologijų poveikį žmonių psichikos ir fizinei sveikatai.
 
R.Gaudinskaitės teigimu, geriausia apsauga – pasitikėjimas ir atviras ryšys. „Nereikėtų vaiko saugumo suprasti kaip sekimo. Tėvai gali užtikrinti saugumą siekdami bendrų susitarimų. Aptarkite su vaiku ir patys pasidalindami: „Ką veikei internete šiandien?“, „Kas tave pradžiugino internete?“ „Gal kas nors nuliūdino?“, „Norėčiau, kad papasakotum daugiau...“, „Man irgi kartą teko stebėti internete ...“ Tokie ir panašūs pokalbiai galėtų tapti kasdienėmis mūsų temomis, juk ir patys visa ko patiriame internete. Nebijokime pasidalinti, kad ir mes kartais susiduriame su sunkumais internete. Tai padeda vaikui suprasti, kad jis nėra vienas“, – pataria pašnekovė, kuri pabrėžia, kad privatumas ir saugumas neturi būti priešprieša – jie gali ir turi eiti kartu.
 
„Pačios technologijos čia mums tiesia ranką – yra programėlių, kurios leidžia matyti, kiek laiko vaikas praleidžia internete, kokiomis programėlėmis naudojasi (pvz., „Qustodio“, „Norton Family“, „Bark Premium“, „Msafely“ ar „Google Famili Link“ – jaunesniems vaikams). Bet jos tik padeda – jos nepakeis pokalbio. Geriausia, kai vaiką skatiname mąstyti ir sverti, kodėl laiko ribos reikalingos“, – sako R.Gaudinskaitė.
 
Ji rekomenduoja kartu sukurti šeimos taisykles, kaip bus naudojamasi ekranais – kada, kuo galima naudotis, kada ir kur – ne, ką daryti, jei kas nors nuliūdino, kur ir kaip pranešti apie netinkamą ar trikdantį turinį ir panašiai.
 
„Galima sutarti, kad, pavyzdžiui, likus dviem valandoms iki miego laiko, ekranais nesinaudosime; sekmadienis – diena be ekranų, su šeima; jei kas nors internete nuliūdina – pasikalbame, aptariame. Vaikai labiau linkę taisyklių laikytis, kai dalyvauja jas kuriant, kai jaučiasi išgirsti ir įtraukti. Galite pasinaudoti mūsų su Paramos vaikams centro psichologais kurtu „Šeimos susitarimo“ šablonu – lengva rasti internete PDF versiją ir parsisiųsti“, – pataria specialistė.
 
Viltis – mokykla ir artimieji
 
R.Gaudinskaitė sako, kad ugdymo įstaigos gali būti švyturiai kalbant apie itin sparčios skaitmenizacijos neigiamą poveikį savijautai – jos galėtų šviesti ir ugdytinius, ir jų šeimas apie tinkamą naudojimąsi išmaniosiomis technologijomis, taikyti atitinkamas skaitmeninę blašką užkardyti galinčias taisykles.
 
„Žinome, kad dalis Lietuvos švietimo įstaigų aktyviai tą daro, kviečia mokinius rengti pranešimus interneto rizikų temomis, gilintis į sąmoningo naudojimosi technologijomis niuansus, ir vaikai vieni kitiems organizuoja pristatymus, kai kuriose ugdymo įstaigose vienuoliktos ir dvyliktos klasių mokiniai sąmoningo technologijų naudojimo eina mokyti penktokus ar šeštokus – tai tikrai šaunūs ir sektini pavyzdžiai, – pastebi pašnekovė.
 
Anot jos, būtina kalbėti ne tik apie technologijų įsisavinimą, bet ir apie laiko prie jų valdymą, emocinį atsparumą, kritinį mąstymą: „Tėvai ir mokytojai turi suprasti patys ir padėti vaikui suprasti, kad internetas – tik įrankis, o visa, kas už ekrano – ne mažiau svarbu, kad jaustumeisi gerai.“
 
Ateityje iššūkių tik daugės. „Jau dabar dirbtinis intelektas pataria vaikams įvairiausiais gyvenimiškais klausimais, kai vaikas galbūt sutrikęs, krizėje ir niekas nežino, kokius patarimus vaikas gauna. Taigi, tikro ir realaus vaiko ryšio su realiu patikimu suaugusiu žmogumi pervertinti neįmanoma, nes internetas netaps sterilus, naujos galimybės rasis atsinešdamos ir naujas rizikas, o atsiremti vaikui reiks į tą patikimą žmogų – kartais tai gali būti patys artimiausi – tėvai, globėjai, kartais – giminaičiai, mokytojai. Svarbu pakartoti vaikui daugybę kartų: kas benutiktų skaitmeninėje erdvėje, žinok, kad mes drauge tai išspręsime“, – pabrėžia specialistė.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!