Fasadas slepia baimę
 
Prieraišumo vengiantis žmogaus tipas dažnai pasireiškia subtiliai, todėl jį atpažinti nėra paprasta, sako psichologai. Iš pirmo žvilgsnio toks žmogus gali atrodyti labai savarankiškas, racionalus, emociškai stabilus. Jis geba priimti sprendimus, tvarkytis su kasdieniais iššūkiais ir atrodo, kad jam nereikia kitų pagalbos. Tačiau šis išorinis tvirtumas dažnai slepia gynybinį mechanizmą – emocinį atsiribojimą, kuris padeda išvengti artumo ir pažeidžiamumo.
 

Asmens sveikatos klinikos psichologas Karolis Didžiokas pastebi, kad prieraišumo vengiančio tipo žmogus santykiuose slepia savo pažeidžiamumą ar emocijas, dažnai labiau vertina nepriklausomybę, autonomiškumą nei abipusį ryšį. Tokie žmonės linkę išlaikyti emocinį atstumą, net jei jiems rūpi partneris – tai būdas apsisaugoti nuo galimo skausmo ar atstūmimo.

 
„Šiam žmogui kyla sunkumų pasikliauti kitais, jis dažnai bando spręsti problemas vienas, taip pat jam gali būti sunku suprasti ir įvardinti savo jausmus bei poreikius“, – sako psichologas.
 
Pasak jo, santykių pradžioje prieraišumo vengiantis žmogus atrodo emociškai santūrus. Tai klaidina – atrodo, kad jis pasitiki savimi ar yra paslaptingas. Toks elgesys gali suintriguoti ir sudominti.
 
„Vis dėlto vėliau tokiam asmeniui pasiekti gilesnį artumą pasidaro sunku, nes tai asocijuojasi su grėsme, tuomet gali prasidėti atsitraukimas, emocinis užsidarymas ar net realaus pagrindo neturinti kritika kitam asmeniui“, – teigia specialistas.
 
Patiria vidinį konfliktą
 
K.Didžiokas akcentuoja, kad artumo vengiančio tipo žmogų lydi paradoksas – meilės ir artumo poreikis yra įgimtas ir niekur nedingsta, tačiau šiam poreikiui išpildyti kyla sunkumų, nes artumas asocijuojasi su grėsme – galimybe būti sužeistam, prarasti kontrolę ar patirti atstūmimą. Šie prieštaringi jausmai gali sukelti daug vidinio nerimo, todėl žmogus instinktyviai renkasi atsitraukti, net jei gresia prarasti santykį, kurio jis slapta ilgisi.
 
Šios asociacijos ištakas psichologas įžvelgia ankstyvoje vaikystėje, kai tėvai ar globėjai nesuteikė pastovaus emocinio palaikymo, nepriėmė vaiko jausmų ar net baudė už jų raišką. Tokiose aplinkose vaikas išmoksta, kad rodyti emocijas – nesaugu, o artumas pavojingas. Būdamas suaugęs, žmogus kuria santykius, kuriuose emocinis atstumas tampa savotiška apsaugos priemone.
 
„Šių žmonių gynybos strategijos yra orientuotos į pažeidžiamumo mažinimą, tai pasireiškia emociniu atsitraukimu ir atstumo palaikymu, perdėtu savarankiškumo poreikiu, toks žmogus santykyje gali versti kaltę kitam, kad išvengtų akistatos su savo vidinėmis žaizdomis“, – aiškina psichologas.
 
„Dažnai toks partneris pradeda nesąmoningai nuvertinti kitą ir ieškoti jo ydų tam, kad galėtų pateisinti ar racionalizuoti savo atsitraukimą“, – pastebi specialistas. Pavyzdžiui, santykiams tampant artimesniems, artumo vengiantis partneris staiga pradeda pastebėti „trūkumus“, kurių anksčiau nematė – neva partneris per garsiai kalba, reikalauja pernelyg daug dėmesio ir pan.
 
Vienas vejasi, kitas bėga
 
Toks elgesys turi įtakos ir santykių dinamikai. Prieraišumo vengiantis partneris nuolat svyruoja tarp artumo ir atsitraukimo – vieną akimirką jis artimas, kitą – emociškai neprieinamas. Tai kelia nerimą, nesaugumo jausmą ir emociškai sekina kitą partnerį, kuris niekada nežino, ko tikėtis.
 
„Kita dinamika yra, kai vienas partneris vis siekia artumo, o kitas nuolatos atsitraukia – kitaip tariant, vienas vejasi, o kitas bėga“, – sako K.Didžiokas.
 
Partneris, kuris siekia ryšio, nuolat kovoja už santykį, bando įvairiais būdais priartėti – organizuoja romantiškus vakarus, inicijuoja pokalbius apie jausmus, stengiasi būti dar geresnis partneris. Vengiantysis jaučia spaudimą ir dar labiau atsitraukia – gali pradėti daugiau laiko praleisti darbe, su draugais ar tiesiog užsidaryti savyje. Ištrūkti iš tokio užburto rato be sąmoningo darbo su savimi – sudėtinga, tikina psichologas: „Apskritai tokį santykį gali lydėti nerimas, nepakankamumo jausmas, tvirto pagrindo nejautimas, kaltės jausmai“, – sako jis.
 
Ne gelbėti, o suprasti
 
K.Didžiokas pataria neversti vengiančio partnerio kalbėtis apie jausmus – tai sukels dar didesnį pasipriešinimą ir užsidarymą. „Svarbu gerbti žmogaus ribas, nes toks prieraišumas neatsirado veltui – tai išgyvenimo strategija“, – tikina specialistas.
 
Pasak jo, tokio partnerio nereikia bandyti įtikinėti ar prašyti būti atviresniam, geriausia bandyti suteikti pakankamai erdvės ir saugumo, kad asociacija tarp artumo ir nesaugumo pradėtų mažėti.
 
„Taip pat svarbu nesistengti „gelbėti“ kito, nes tam, kad įvyktų pokytis, pats žmogus turi jo norėti“, – pabrėžia psichologas.
 
Psichologas atkreipia dėmesį, kad tokiame santykyje svarbu išlaikyti savo emocinį balansą, ypač kai pasireiškia staigus partnerio atsitraukimas. Jo nuomone, tai padaryti gali padėti geresnis savęs pažinimas – svarbu įsivardinti, kiek atstumo santykyje yra priimtina ir kiek sunku toleruoti.
 
„Taip pat yra svarbu pastebėti, ar neperimi emocinio uždarumo modelio iš partnerio, čia būtina gebėti naviguoti tarp empatijos kitam ir savęs tausojimo“, – aiškina psichologas.
 
Keistis įmanoma
 
K.Didžiokas pabrėžia – tvirti santykiai su vengiančiu partneriu įmanomi, jei abi pusės dirba ir yra pasiryžusios keistis. Santykis gali tapti erdve augti, kai abu partneriai tyrinėja savo emocinius modelius ir kuria saugią erdvę pokyčiui. Tai, anot specialisto, nėra greitas procesas – reikia laiko, kantrybės ir abipusio įsipareigojimo.
 
Artumo vengiantis asmuo, psichologo teigimu, turėtų pradėti tyrinėti savo prieraišumo tipą – padės savistaba, knygos apie prieraišumo teoriją ar terapija. Tokiam žmogui itin svarbu atpažinti savo gynybos mechanizmus, suprasti, kada ir kodėl kyla noras atsitraukti.
 
Kitam partneriui jis pataria nepamesti savo stabilumo tokiame santykyje. „Iš esmės toks santykis gali tapti labai brandus, jei abi pusės priima bei gerbia vienas kito ribas ir dirba su savo gynybomis“, – tikina K.Didžiokas.
 
Pasak jo, artumo vengiantys partneriai gali pasikeisti – išmokti artumo. Čia gelbsti terapija, darbas, aiškinantis vaikystės santykių schemas. „Tokio darbo esminis įsisąmoninimas yra tai, kad artumas nebūtinai gali reikšti kontrolę, baimę ar skausmą“, – pabrėžia psichologas.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!