Absoliučios tylos nėra
 

Žiemą į mišką – verta. Taip tvirtina sertifikuotas miško maudynių gidas ir projekto „Garsų giria“ kūrėjas Linas Staliūnas ir kviečia nepasiduoti nuomonei, kad šaltuoju sezonu girioje nėra ką veikti. Sniego girgždėjimas, pavieniai paukščių cyptelėjimai, medžių siūravimas – absoliučios tylos miške nebūna niekada. „Sniegas, vėjas ir sausas oras sukuria traškančią tylą, – sako gidas. – O ši žiema speigui ir sniego garsui ypač palanki.“

 
Žiemą paukščiai laikosi būreliais – taip šilčiau, lengviau išgyventi. To paties, anot Lino, reikia ir žmogui: „Protams taip pat reikia daugiau laiko gamtoje, kad galėtų nurimti ir atsipalaiduoti – tik tuomet pradedame girdėti ir stebėti aplinką. Miškas yra lėtas organizmas. Tik nurimę ir sulėtėję galime atverti jam savo pojūčius: regą, klausą, uoslę, skonį, lytėjimą – visai kaip vaikystėje galime vėl lyžtelti sniego.“
 
Nuo festivalių iki girių
 
Mišką Linas pamilo dar vaikystėje – tėvai veždavosi grybauti, uogauti. Vėliau sekė aplinkosaugos studijos ir darbas pagal specialybę. Lemiamu postūmiu tapo bičiulės Milos Monk, vedančios miško maudynes, paskata – paragintas Linas išvyko mokytis į Miško terapijos institutą (Forest Therapy Institute), kur baigė kursus ir įgijo sertifikatą. Kartu su žmona jis Vilnių iškeitė į Raseinius – pasirinko lėtesnį gyvenimą arčiau gamtos.
 
Dabar L.Staliūnas veda miško maudynių užsiėmimus ir dirba su garsovaizdžiais, siekdamas sujungti šias dvi praktikas. „Turiu neblogą klausą, per ją pažįstu aplinką. Susidomėjęs miško garsais nusprendžiau juos įrašinėti. Besiklausydamas įvairiausių garsovaizdžių – miško, pievos, upės – pagalvojau, kad man pačiam labai gera, kodėl gi nepasidalinus tuo su žmonėmis? Pradžia buvo važinėjant po miško festivalius: daviau per mikrofonus leisdavau klausyti miško garsų, taip ir prasidėjo kelionė."
 
Kam gi ausinės miške?
 
Klausimas natūralus: jei miške ir taip gera, kam dar technikos? Linas aiškina, kad be jos neišgirsi tūkstančių skruzdėlių šnaresio skruzdėlyne, medžio žievės traškesio. Hidrofonu galima pasiklausyti, kas vyksta vandenyje. „Technika padeda išgirsti, ko įprastai negirdi žmogaus ausis“, – sako gidas.
 
Tačiau svarbiau už įrangą, pasak pašnekovo, yra tai, kas vyksta su žmogumi: „Gamtoje įsijungia visi pojūčiai. Ta pati žemė vasarą sausa, žiemą šlapia, prikritusi lapų. Vasarą ragauname uogas, žiemą stebime ledą ant augalų. Kai perkeliame dėmesį į pojūčius, išeiname iš analitinio mąstymo, iš nuolatinio problemų sprendimo – leidžiame nervų sistemai atsikvėpti ir pailsėti.“
 
Ir oras miške kitoks – naudingas plaučiams, primena Linas. Spyglių žaluma, retai pasirodanti žiemos saulė veikia terapiškai, atpalaiduojančiai. „Ko negalime pasakyti apie miesto vaizdus – jie ramybės pojūčio nesukuria.“
 
Kai pojūčiai grįžta
 
Miško maudynės per kvėpavimo pratimus padeda įsilieti į natūralų gamtos ritmą, prisiminti smalsumą ir norą pažinti aplinką. Geriausiai tai sekasi vaikams – jiems nereikia specialių nurodymų, kaip klampoti per pusnis ar kurti sniego angelus.
 
Labiausiai miško terapija, pasak L.Staliūno, veikia tuos, kurie jautrūs garsams: vėjo gūsiams, paukščių giesmėms, medžių ošimui. O kaip suprasti, kad ji jau daro poveikį? „Gamtoje, įsiklausę į ją, tampame ramesni, tylesni, norime mažiau drumsti ramybę savo kalbomis“, – sako L.Staliūnas.
 
Projektas „Garsų giria“ siūlo patyrimines miško maudynes, garsovaizdžių fiksavimą ir meditaciją gamtoje – Jūkainių geomorfologiniame draustinyje ir kitose vietose. Sertifikuoto gido pagalba čia galima ne tik atitrūkti nuo kasdienio triukšmo, bet ir iš naujo išmokti girdėti – aplinką ir save.
 
Miškas skirtas ne vien vasarai
 
L.Staliūnas sako, kad išgirsti tylą miške galime visais metų laikais. Reikia pripažinti, ji daugelio mūsų gyvenimuose gana retas svečias. O kaipgi ją apibūdinti? Tyla nėra vakuumas: greičiau tai garsas, raminantis ir apjungiantis visus kitus garsus, esančius mūsų aplinkoje.
 
Tyloje telpa ir žiemos pusnys, ir šaltis, ir vėjo gūsiai, ir žiemojantys paukščiai… Per šiuos garsus mes galime pajusti ramybę. Mėgstantys pabūti žiemą miške sutiks, jog sniegas geras izoliatorius: jis sugeria garsą, todėl aplink atrodo ramiau ir tyliau. „Mėgstu kartoti, jog žiemą miške nėra blogo oro, tereikia tinkamos aprangos. O tada ir šalčio pojūtis malonus, galimos ir maudynės ant švaraus sniego patalo. Jos padeda pažadinti savyje vidinį vaiką, išeiti iš nesibaigiančio mąstymo, atverti kūną ir mintis aplinkai, kai kam pavyksta parsinešti ir naujų įžvalgų ir atsakymų. Smagu turėti pamėgtą vietelę gamtoje ir grįžti į ją skirtingais metų laikais“, – tikina gidas.
 
Apsigyvenę mieste, anot pašnekovo, tapome labiau uždarų patalpų gyventojai. Sezonai keičiasi, o panirę į nuotolinį darbą, žiūrėk, nė nosies į lauką neiškišame. Nepaisant technologinės spartos ir pažangos, mūsų kūnas vis dar mena, kaip medžiojo, rinko gamtos gėrybes. Todėl ramus pabuvimas gamtoje bet kokia forma mūsų kūną ir psichiką atkuria ir sustiprina: jam tai įprasta būsena.

---

 
Tai įdomu
 
Japonijoje miško maudynės žinomos nuo 1982-ųjų. Būtent tada Žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės ministerijos direktorius Tomohide Akiyama sukūrė terminą „shinrin-yoku“ – miško maudynės. Praktika atsirado kaip atsakas į sparčiai augančią urbanizaciją ir technologijų sukeltą perdegimą. Nuo 2004 metų pradėtos sistemingos mokslinės studijos, tiriant miško aplinkos poveikį sveikatai – taip susiformavo nauja tarpdisciplininė mokslo šaka, vadinama miško medicina.
 
Japonų mokslininko Yoshifumi Miyazaki ir jo komandos lauko eksperimentai, atlikti 24 Japonijos miškuose, parodė, kad vos po 40 minučių pasivaikščiojimo miške ženkliai sumažėja streso hormono kortizolio kiekis, krenta kraujospūdis ir širdies ritmas. Kiti tyrimai patvirtino, kad miško maudynės stiprina imuninę sistemą – didėja natūralių žudikių ląstelių, kovojančių su infekcijomis, aktyvumas. Šiandien „shinrin-yoku“ praktikuojama visame pasaulyje, o Japonijoje įtraukta į nacionalinę sveikatos sistemą kaip psichikos sveikatos intervencija.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!