Dvidešimt metų be diagnozės

„Vyras nuo paauglystės jautė daugiau nei kiti – greičiau susijaudindavo, stipriau išgyvendavo. Tuo metu širdis jam plakdavo smarkiau, mušdavo prakaitas, apnikdavo nerimas. Kurį laiką dėl patiriamų pojūčių nesiskundė, tačiau pamažu kūno reakcijos jį ėmė gąsdinti“, – vieno paciento istoriją prisimena psichiatrė L.Baltaitytė.
 
Būdamas maždaug dvidešimt penkerių vyras apsilankė pas šeimos gydytoją ir paprašė tyrimų. Sulaukęs gerų rezultatų, jais nepatikėjo – pareikalavo daugiau ir sudėtingesnių. „Jūs turite rasti, nes aš blogai jaučiuosi“, – kartojo jis gydytojams, tačiau rezultatai kaskart rodė tą patį: vyras fiziškai visiškai sveikas.
 
„Jis keitė gydytojus, pradėjo tirtis privačiai. Kai viena gydytojų pasiūlė kreiptis į psichiatrą, vyras supyko – kam jam psichiatras, jeigu jis jaučia fizinius pojūčius?“ – pasakoja L.Baltaitytė.
 
Tuo metu vyro gyvenimas jau pradėjo irti. Darbe jis negalėjo susikaupti – naršė apie ligas, sekė naujienlaiškius, ieškojo retų diagnozių. Pasiėmęs nedarbingumą, jis ne ilsėdavosi, o gilindavosi į menamą ligą. Namuose nustojo tvarkytis, atitolo nuo šeimos.
 
„Taip slinko metai. Kai vyrui buvo jau apie keturiasdešimt penkerius, artimieji jį įkalbėjo kreiptis į psichiatrą. Nuo pirmųjų simptomų buvo praėję beveik du dešimtmečiai. Jis buvo paguldytas į stacionarą ir gydomas ganėtinai ilgą laiką, nes procesas buvo ilgokai užsitęsęs“, – prisimena gydytoja.
 
Interpretuoja kitaip
 
Hipochondrija – ne keistenybė ir ne charakterio bruožas, pabrėžia psichiatrė. Tai psichikos sutrikimas, kai žmogus tiki, kad serga nepagydoma liga, ir jokie tyrimai ar gydytojų aiškinimai tos baimės neišsklaido.
 
„Žmogus vis tiek galvoja, kad serga nepagydoma liga – kad ji arba jau yra, arba tik formuojasi, bet gydytojai jos neranda ir paciento tiesiog nesupranta“, – aiškina L.Baltaitytė.
 
Medikė atkreipia dėmesį, kad žmonės su hipochondrija simptomų neišsigalvoja – jie iš tiesų jaučia širdies permušimus, peristaltikos pokyčius, dažnesnį širdies plakimą. Visgi problema ne tai, ką žmogus jaučia, bet kaip tuos pojūčius interpretuoja.
 
„Pavyzdžiui, žmogus užlipo laiptais ir širdis suplakė greičiau – kas yra natūralu. Tačiau žmogus su hipochondrija padarys visai kitą išvadą: kad tai yra reta širdies nepakankamumo forma, kurios gydytojai nediagnozuoja“, – komentuoja L.Baltaitytė.
 

Visą dėmesį asmuo su hipochondrija sutelkia į vieną ligą – vėžį ar kitą sunkų susirgimą. „Viskas ima suktis tik apie menamą ligą, – sako psichiatrė, psichoanalitinės krypties psichoterapeutė Laura Baltaitytė. – Žmogus skaito, ieško, lygina gydymo būdus – ir patvirtintus, ir alternatyvius.“

 
Tiesa, pats naršymas internete hipochondrijos nesukelia, pabrėžia psichiatrė: „Pats principas ateina iš žmogaus vidaus, ne iš išorės. Ji atsiranda dėl vidinių psichinių procesų – dėl to, kaip žmogus supranta savo kūną ir vertina jo funkcionavimą.“
 
Ligos paieškos scenarijus dažniausiai kartojasi: žmogus skundžiasi šeimos gydytojui, prašo tyrimų, sulaukia gerų rezultatų ir jais netiki. Tuomet keičia gydytoją, kartoja tyrimus, reikalauja vis išsamesnių. „Galvoja – gal gydytoja per jauna, nepatyrusi, gal nesusidūrusi su tokia būkle arba tiesiog manęs negirdi ir nesiklauso, ką sakau“, – mąstymo logiką komentuoja psichiatrė.
 
„Deja, iki psichiatro tokie žmonės dažniausiai ateina retai ir itin vėlai – daug metų jie gali būti įsitikinę, kad tai fizinė liga, neturinti nieko bendra su psichika“, – priduria ji.
 
Rūpestis ar obsesija?
 
Rūpintis sveikata – sveikintina. Tačiau hipochondrijos atveju rūpestis tampa visą gyvenimą užvaldančia obsesija.
 
„Sveikas rūpestis labiau susijęs su bendru sveikatos palaikymu ir atgavimu – jis eina kartu su kitais gyvenimiškais dalykais, gyvenimo tėkmėje, ir neužima pagrindinės vietos, – aiškina L.Baltaitytė. – Kai tyrimo rezultatai geri, sveikas žmogus nusiramina – matyt, viskas gerai, reikia pailsėti, išsimiegoti, pradėti normaliai maitintis. Žmogus su hipochondrija tuos pačius rezultatus priima visiškai kitaip: gydytojai tiesiog nepamatė.“
 
Pamažu tokio žmogaus gyvenimas ima trauktis – jis nebegali susikaupti darbe, nebeturi energijos kasdienėms veikloms ir įpročiams. Įtampai augant, didėja kitų sutrikimų – nerimo, depresijos, nemigos – tikimybė.
 
„Jis gyvena nuolatinėje įtampoje, liūdi, kad serga, bijo, kad gali greitai mirti, o ligos taip ir nediagnozuos. Ta baimė alina“, – komentuoja L.Baltaitytė.
 
„Žmogus pamažu invalidizuojasi – įeina į neveiklumo, nepajėgumo būseną, – sako ji. – Kai kurie netgi atgula į lovą, nors realiai jų kūnas veikia visiškai normaliai.“
 
Tiesa, gydytoja primena, kad žmogus su hipochondrija gali kreiptis ir dėl realios problemos: „Tarp tų varginančių reikalavimų tirti menamą ligą gali būti ir realių simptomų, kurių svarbu nepraleisti. Visada svarbu išklausyti ir įvertinti.“
 
Šeima kenčia kartu
 
Hipochondrija paveikia ne tik patį žmogų – artimieji, pasak L.Baltaitytės, patiria antrines psichologines traumas.
 
„Jie mato, kad fiziškai žmogui neblogėja, bet jo gyvenimas byra – ir padėti negali. Tokia beviltiška būsena labai vargina“, – teigia gydytoja.
 
Netrukus prisideda ir finansiniai sunkumai – žmogus nebegali dirbti, o tyrimai, kurių jis reikalauja, šeimai kainuoja vis daugiau.
 
„Visgi palaikymas ypač svarbus. Dažniausia artimųjų klaida – sakyti „nieko tau nėra“, „nustok išsigalvoti“, „tu perdedi“, – sako psichiatrė. – Noras sugrąžinti žmogų į realybę suprantamas, bet šiems pacientams tai neveikia – tik dar labiau supriešina. Toje kančioje jie jaučiasi visiškai vieni.“
 
Ką daryti? „Pirmiausia artimiesiems reikia pasirūpinti savo psichine sveikata, o tada ramiai, švelniai, bet kryptingai kalbėti apie psichiatro konsultaciją, – pataria L.Baltaitytė. – Pasakyti, kad gal vis dėlto prasminga nueiti, galbūt simptomus sustiprina vidiniai išgyvenimai.“
 
Gydyti sudėtinga
 
Anot pašnekovės, gydyti hipochondriją labai sudėtinga. Priklausomai nuo to, ar atsirado gretutinių sutrikimų – depresija, nerimas, – skiriami simptomus malšinantys vaistai: antidepresantai ar nerimą slopinantys preparatai.
 
Kur kas veiksmingesnė psichoterapija, tačiau čia didžiausia kliūtis – motyvacijos stoka.
 
„Baimė, kad sergi, tampa žmonių gyvenimo dalimi. Visus sunkumus jie aiškina menama liga, o susidūrę su iššūkiu bėga nuo gyvenimo realybės į paieškas – dar vieno straipsnio, dar vienos diagnozės, dar kokio nors neatrasto, neišbandyto tyrimo. Atsisakyti šio kelio jie sutinka retai“, – pripažįsta L.Baltaitytė.
 
Gydymas dažniau lieka simptominis – mažinti nerimą, depresinius simptomus, vidinę įtampą.
 
„Procesas ilgas, varginantis, o rezultatas – kuklus, – atvirai sako L.Baltaitytė,  – bet net kuklus rezultatas reiškia palengvėjimą.“

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!