Problema nesidomėjo
 
Eksperimentas buvo paprastas: priėjus prie vieno iš prekystalių, kur moteris pardavinėjo įvairiausias džiovintas žoleles, buvo pasakyta, kad skauda skrandį.
 
Prekiautoja sureagavo akimirksniu ir ėmė siūlyti žolelių mišinius. Moteris neuždavė nė vieno papildomo klausimo: nei apie skausmo pobūdį, nei apie trukmę, nei apie tai, ar vartojami kiti vaistai, ar yra diagnozuotų ligų. Skauda skrandį – vadinasi, reikia žolelių.
 
Pasiteiravus apie galimą šalutinį poveikį, rekomenduojamas dozes, galimas sąveikas su kitais vaistais, situacija kardinaliai pasikeitė ir draugiška vaistažolėmis prekiaujančios moters šypsena išnyko. Ji perėjo į gynybinę poziciją, o atsakymai tapo trumpi, neapibrėžti.
 
Tai buvo pirmasis signalas, kad „gydymo“ pasiūlymai nėra paremti nei sistemingomis žiniomis, nei atsakomybe.
 
„Licencija“ ir knyga
 
Netrukus pokalbyje atsirado dar viena detalė – „licencijos“ tema. Nė nepasiteiravus apie dokumentus, pati pardavėja pradėjo aiškinti, kad turi licenciją. Paklausta, ar yra baigusi kokius nors mokslus ar specialius kursus, ji atsakė trumpai: „Visko išmokau iš senovinės knygos.“
 
Nustebino ir tai, kad vos prieš minutę žolelės dar buvo vadinamos vaistais, o dabar moteris jau ėmė teigti, kad „tikri vaistai“ parduodami tik vaistinėse.
 
Vaistažolės buvo supakuotos į paprastus popierinius maišelius, ant kurių ranka užrašyta, kam jos skirtos. Paprašius surašyti tikslią sudėtį, prekiautoja atšovė: „Žinai, kiek man reikėtų tam laiko?“
 
Problema sena ir sisteminė
 
Neišvengiamai kyla klausimas: kas nutiktų, jei turguje įsigytos vaistažolės pakenktų sveikatai? Kaip įrodyti, kur ir iš ko jos buvo pirktos? Popierinis maišelis su užrašu „nuo skrandžio skausmo“ vargiai galėtų tapti rimtu įrodymu ginče ar teisme.
 
Pasak vaistininko Ovidijaus Vyšniausko iš Lietuvos fitoterapijos sąjungos, tai, ką pamatė „Lietuvos sveikata“ Vilniaus turguje, nėra išimtis – tokios praktikos egzistuoja jau daugelį metų.
 
O.Vyšniauskas pabrėžia, kad antibiotikų ir kitų receptinių vaistų galima įsigyti tik oficialiose vaistinėse, o jų apyvartą nuolat kontroliuoja Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba. Tačiau turgavietėse ar privačiai žmonėms vis dar siūlomi įvairūs mišiniai ir preparatai, kurie dažnai pristatomi kaip gydomieji, nors jų sudėtis neaiški, nėra vartojimo rekomendacijų.
 

„Žmonės dažnai galvoja, kad jeigu tai augalas, jis automatiškai saugus. Tai viena pavojingiausių klaidų“, – sako vaistininkas Ovidijus Vyšniauskas.

 
Jis primena, kad pats anksčiau ne kartą yra atlikęs panašius eksperimentus Kaziuko mugėje – kreipdamasis į žolininkus kaip eilinis pirkėjas ir vertindamas jų žinias, konsultavimo lygį bei atsakomybę.
 
Pasak jo, rezultatai būdavo skirtingi. Vieni žolininkai aiškiai suvokdavo ribas, nekurdavo gydymo iliuzijų ir atsakingai atsisakydavo patarinėti sudėtingais sveikatos klausimais. Kiti – drąsiai siūlydavo žoleles nuo įvairiausių ligų, net nepaklausę apie žmogaus būklę ar vartojamus vaistus.
 
„Kai žmogus siūlo „vaistą“, bet negali pasakyti tikslios sudėties, dozės ar galimo poveikio, visa atsakomybė perkeliama pirkėjui“, – pabrėžia vaistininkas.
 
Jo teigimu, problema yra sisteminė: trūksta aiškių taisyklių, kontrolės ir visuomenės suvokimo, kad net natūralios priemonės gali būti pavojingos, ypač žmonėms, turintiems lėtinių ligų ar vartojantiems receptinius vaistus.
 
„Natūralu nereiškia nekalta. Žolelės gali sąveikauti su vaistais, sukelti šalutinį poveikį ar pabloginti būklę“, – pabrėžia Lietuvos fitoterapijos sąjungos atstovas.
 
„Tačiau nėra taip jau viskas blogai. Nuo 2021 metų Lietuvoje jau turime licencijuotų papildomosios ir alternatyviosios sveikatos priežiūros fitoterapijos specialistų, kurie kvalifikuotai patars ir padės pagerinti savijautą bei gyvenimo kokybę, atsižvelgdami į jau vartojamus vaistus, kraujo tyrimus ir visą sveikatos istoriją – belieka tik susirasti praktikuojantį specialistą“, – primena O.Vyšniauskas.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!