Pasiekia patrauklia forma
 
„Spėkite, ko bijo vaikai, kuriuos pas mane atveda dėl tamsos baimės? Jie bijo įvairiausių monstrų, kraujo ir mirties“, – kasdienės praktikos realybe dalinasi psichologė L.Vaičaitytė.
 

Žaidimo terapiją sesijų metu vaikams taikanti psichologė žaidimų terapeutė Loreta Vaičaitytė pastebi pasikartojantį scenarijų: „Dažnai, kai vaikai nerimauja ar bijo, ypač tamsos, paaiškėja kad jie kažkokiu būdu pamatė siaubo filmuką, pavyzdžiui, apie Siren head, arba žaidė siaubo žaidimus.“

 
Specialistė pabrėžia, kad ta pačią problemą ji stebi visose amžiaus grupėse. „Pradinėse klasėse jie dar negali atskirti fantazijos nuo realybės. Turiu ir penktokų ar šeštokų, kurie gali ginčytis su manimi iki pamėlynavimo, kad SCP monstras yra realus, kad jis gali užpulti“, – sako psichologė.
 
Tokį pat žalingą siaubo turinį, pasak pašnekovės, vaikams perteikia ir, rodos, nekalti žaislai. Pavyzdžiui, iš populiaraus „Roblox“ žaidimo kilę spalvoti monstriukai Rainbow Friends mugėse parduodami kaip paprastos minkštos lėlės. Nežinodami jų kilmės, tėvai šias lėlytes masiškai dovanoja vaikams.
 
„Suaugusieji mato tik spalvotą žaisliuką, o vaikas puikiai žino, kad tai – monstriukas iš siaubo žaidimo, kurį jis pats žaidė arba matė žaidžiant vyresnį brolį“, – pastebi L.Vaičaitytė.
 
Ji mini ir kitus Lietuvą pastaraisiais metais pasiekusius personažus: močiutę žudikę Granny, pūkuotą, piktdžiugiškai besišypsantį Labubu, žudančią lėlę Anabelę, iš tualeto išlindusią šiurpią galvą Scibidi toilet.
 
„Darželinukai užsiima spiritizmo seansais, žaidžia Granny arba Squid Game… Šokiruoja amžius, nuo kurio vaikai susipažįsta su šia informacija“, – sako psichologė.
 
Žala visam organizmui
 
„Susidūrus su siaubo turiniu, organizme kyla stresas – išsiskiria kortizolis, adrenalinas, – aiškina L.Vaičaitytė. – Jeigu tai nutinka retai, nieko blogo. Tačiau kai vaikai turi nuolatinį prieinamumą ir žaidžia tokio turinio žaidimus be pertraukos, streso lygis visuomet aukštas – vadinasi, žalojamas kūnas ir psichika.“
 
„Tėvai patys pasakoja, kad paaugliai net naktimis žaidžia, miega vos tris ar keturias valandas, o prie kompiuterio praleidžia aštuonias“, – sako psichologė. Jos teigimu, tai ne tik sekina organizmą, bet ir stabdo smegenų raidą: vaikui tampa sunku priimti sprendimus, nelieka valios. Ilgainiui tokia rutina atsispindi ir kasdienybėje – vaikai nebenori bendrauti, vengia veiklų lauke, o paprašyti baigti žaidimą reaguoja pykčio priepuoliais.
 
Anot pašnekovės, siaubo turinio vartojimo pasekmės gali būti apčiuopiamos: „Panikos atakos, pabudimai naktį išsigandus net menkiausio garso, pilvo skausmai, nuolatinis pykinimas – tai klasikiniai psichosomatikos simptomai.“
 
Dar rimtesni – ilgalaikiai padariniai. „Tyrimai rodo, kad sumažėja pasitikėjimas savimi, paveikiamos emocijos ir net asmenybė. Vaikai ima bijoti nerealistiškų įvykių, gali atsirasti valgymo sutrikimai, nemiga, varginti košmarai. Kaip rodo mokslas, tokie padariniai gali tęstis ne savaitėmis, bet metais“, – vardija psichologė.
 
Lydi iki universiteto
 
Mičigano universiteto mokslininkai ištyrė daugiau nei 150 studentų ir nustatė, kad net 90 proc. jų vaikystėje ar paauglystėje patyrė stiprią baimės reakciją dėl matyto siaubo turinio. Kas ketvirtas nurodė, kad panašus nerimas išliko iki šiol.
 
„Tai buvo rimtesni efektai nei šoktelėjimas dėl užtrenktų durų ar poreikis naudoti naktinę lemputę, – rašo tyrėjos Kristen Harrison ir Joanne Cantor žurnale „Media Psychology“. – Vieni mėnesius negalėjo miegoti, kiti nuolat vengė situacijų, matytų filmuose.“
 
Tyrimas parodė, kad 52 proc. dalyvių patyrė miego ar valgymo sutrikimų, daugiau nei trečdalis realiame gyvenime vengė situacijų, primenančių matytas ekrane, o beveik ketvirtadalis nuolat galvojo ar kalbėjo apie bauginančią patirtį.
 
Labiausiai traumuojantys studentams pasirodė kraujo ir sužalojimų vaizdai – juos įvardijo 65 proc. respondentų. Vienas tyrimo dalyvis prisiminė: „Maždaug du mėnesius po filmo „Nasrai“ sapnavau košmarus apie kraują. Košmarai ne visada buvo susiję su rykliais, bet juose visada pasirodydavo didžiuliai kiekiai kraujo. Iki šiol siaubingai jo bijau.“
 
Mokslininkės pabrėžė, kad kuo jaunesni vaikai susiduria su siaubo turiniu, tuo ilgiau išlieka neigiami padariniai. Be to, tyrimas paneigė plačiai paplitusią nuomonę, kad vaikai, mėgstantys įtempto žanro turinį, lengviau susidoroja su jų pasekmėmis.
 
Skatina agresiją
 
„Jeigu vaikas turi pykčio valdymo problemų mokykloje, jis agresyvus, spardo duris, muša vaikus, dažnai tai yra tas vaikas, kuris žaidžia siaubo žaidimus ir su kuriuo mažai bendraujama namuose“, – pastebi daug metų mokykloje dirbusi L.Vaičaitytė.
 
„Prisimenu vieną atvejį – vaikas buvo agresyvus, keikėsi, šaukė ant mokytojo. Pasirodo, jo tėvas mėgo žaisti agresyvius strateginius žaidimus, kur taškai skaičiuojami už nužudymus, visur kraujas. Vaikas viską matė ir modeliavo tėvo elgesį.“
 
Siaubo turinio ir vaikų agresijos sąsają patvirtina ir 2023 metais Indonezijoje atliktas tyrimas. „Siaubo filmuose dažnai rodoma, kad liūdesys išreiškiamas žudant, o nerimas – smurtaujant prieš kitus. Vaikai, kurie anksčiau verkdavo susidūrę su sunkumais, po siaubo filmų peržiūros pradeda elgtis agresyviau – gali žaloti save ar kitus“, – rašo tyrėjai.
 
Daugiau tėvų dėmesio
 
„Leisti vaikams be saiko sėdėti prie interneto yra tas pats, kas įteikti jiems šautuvą, – įsitikinusi psichologė L.Vaičaitytė. – Jie dar neturi nei socialinių, nei emocinių gebėjimų tinkamai save kontroliuoti.“
 
Vaikams iki trejų metų specialistė rekomenduoja visiškai neleisti naudotis ekranais, ikimokyklinukams skirti ne daugiau kaip valandą per dieną, o mokyklinukams – pusantros ar dvi valandas.
 
„Naudokite tėvų kontrolės programėles, pavyzdžiui, Family Link, taip pat turinį filtruojančias platformas kaip YouTube Kids“, – pataria psichologė.
 
Visgi svarbiausia, anot L.Vaičaitytės, nuo mažens stiprinti tėvų ir vaikų ryšį. „Tuomet vaikas tikrai papasakos, ką matė, ką girdėjo, ir bus galima užkirsti kelią problemoms jau pačioje pradžioje“, – teigia pašnekovė.
 
Ji ragina tėvus skirti vaikams daugiau kokybiško laiko: bendrauti, žaisti stalo žaidimus, važinėti dviračiu, kartu gaminti vakarienę, kalbėtis. „Vaikai greitai užauga – paaugliams mūsų beveik nebereikia. Jei nenorime problemų paauglystėje – priklausomybės, depresijos – geriau investuoti tą valandą per dieną kuriant tvirtą, pasitikėjimu grįstą ryšį su vaiku. Tai – gyvenimo ir darbo balansas.“


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!