Linutė Malakauskaitė į dangų žiūrėjo nuo paauglystės – stebėjo lėktuvus, naktimis tyrinėjo žvaigždes, o sulaukusi penkiolikos jau mokėsi sklandyti Pociūnų aerodrome. „Mane žavėjo tas momentas, kai pakyli ir esi ore, kai matai viską iš viršaus, kur yra tyla, pamatai debesų tekstūrą, spalvas ir drauge termikuose sklando gandrai“, – prisimena ji pirmuosius skrydžius.
 
Baigusi orlaivių pilotavimo studijas, ji atsisėdo prie „Boeing 737“ šturvalo, per daugiau nei dešimtmetį ore praleido apie 7 tūkst. valandų ir, kaip pati sako, nebuvo nė vieno skrydžio, kuris būtų atrodęs mažiau magiškas nei pirmaisiais kartais.
 
Atrado kvėpavimo galią
 
Moteris pasakoja, kad aviacijoje sprendimai turi būti tikslūs, o klaidų kaina didelė – nuovargis, stresas ar įtampa tiesiogiai veikia reakciją ir mąstymą. Viename skrydyje ji tai pajuto itin aiškiai.
 

„Pastebėjau, kad kvėpuoju itin greitai ir dažnai, kad trumpoji atmintis neveikia gerai, kad jaučiu stresą, ir tada sąmoningai sulėtinau kvėpavimą. Mano nuostabai, visiškai pasikeitė mano būsena, „sugrįžau“ į kabiną, grįžo ir atmintis, sprendimus priimti pasidarė lengva. Supratau, kad kvėpavimu valdau savo būsenas ir tai galiu išnaudoti savo naudai“, – pasakoja sako Linutė Malakauskaitė, buvusi „Boeing 737“ pilotė, ore išmokusi kvėpavimu valdyti stresą ir nuovargį.

 
Kvėpavimą ji pasitelkdavo ir tada, kai tarp skrydžių reikėdavo greitai užmigti. „Skraidant avialinijose skrydžių grafikas nėra nuoseklus ir išbalansuoja dienos-nakties ritmą, todėl kartais nuo didelio nuovargio sunku būdavo užmigti ir kokybiškai atgauti jėgas. Tyrinėdama kvėpavimą, pastebėjau, kad atliekant lėtus ilgus iškvėpimus aš „apgaudavau“ smegenis ir užmigdavau žymiai greičiau“, – pasakoja buvusi pilotė.
 
Ilgainiui ji pradėjo gilintis į tai, kas vyksta kūne ir nervų sistemoje, kai žmogus patiria stresą ar nuovargį. Kvėpavimas tapo pagrindiniu įrankiu – šiandien L.Malakauskaitė to moko kitus.
 
Valdo organizmą
 
Kvėpavimas, anot pašnekovės, unikalus tuo, kad jį galime valdyti sąmoningai, nors jis reguliuoja automatinę nervų sistemos veiklą. „Kai kvėpavimas tampa greitas, paviršinis, dažnai pro burną – suaktyvėja simpatinė nervų sistema, gali didėti streso hormonų lygis, gali prastėti dėmesys“, – aiškina ji ir priduria, kad kvėpavimas tiesiogiai veikia kelias pagrindines organizmo sistemas vienu metu.
 
„Pirmiausia – širdį. Kvėpavimo ritmas keičia širdies ritmą per vadinamąją kvėpavimo sinusinę aritmiją – įkvepiant pulsas greitėja, iškvepiant – lėtėja. Lėtesnis, ritmiškas kvėpavimas dažnai gerina širdies ritmo kintamumą – HRV, kuris laikomas vienu svarbiausių autonominės nervų sistemos lankstumo ir atsparumo rodiklių. Kuo labiau adaptyvus HRV, tuo organizmas efektyviau prisitaiko prie streso ir greičiau atsigauna“, – aiškina L.Malakauskaitė.
 
Antra – kraujagyslės ir kraujotaka. Kvėpuojant per greitai, iš organizmo pernelyg intensyviai šalinamas anglies dioksidas. „CO₂ nėra „atliekos“ – jis būtinas, kad kraujagyslės išliktų pakankamai išsiplėtusios, o deguonis galėtų lengvai patekti į audinius .Kai CO₂ per mažai, kraujagyslės – ypač smegenyse – susiaurėja, o audiniai gauna mažiau deguonies, net jei jo ore pakanka. Tai vadinamasis Bohr efektas“, – pasakoja kvėpavimo ekspertė.
 
Kvėpavimo ritmas veikia ir autonominę nervų sistemą, nuo kurios priklauso, kiek išsiskiria streso hormonų. Kai simpatinė nervų sistema nuolat aktyvi, žmogus patiria energijos svyravimus, nuovargį, sunkiau atsistato.
 
Galiausiai – smegenys ir emocijos. „Kvėpavimas – vienas greičiausių būdų pakeisti smegenų aktyvumą. Kai kvėpavimas tampa lėtesnis ir ramesnis, gerėja kognityvinė kontrolė, mažėja impulsyvumas, lengviau išlaikyti dėmesį sudėtingose situacijose. Kitaip tariant, kvėpavimas veikia ne tik savijautą, bet ir tai, kaip efektyviai mąstome“, – teigia pašnekovė.
 
„Nebetikime“ kvėpavimu
 
L.Malakauskaitė pastebi, kad šiuolaikinis žmogus kvėpavimui dėmesio dažnai neskiria ne todėl, kad tai būtų nesvarbu, o todėl, kad terminas pastaraisiais metais buvo „sukompromituotas“.
 
„Šiandien „kvėpavimu“ vadinama daug skirtingų praktikų – nuo ramios savireguliacijos iki intensyvių, greitų, hiperventiliacinių technikų. Visa tai dažnai pateikiama po viena etikete – „sąmoningas kvėpavimas“. Žmogui, gyvenančiam aktyvų, racionalų gyvenimą, tai neretai sukelia atmetimo reakciją“, – pastebi kvėpavimo instruktorė.
 
Pašnekovė kvėpavimą skirsto į atskiras grupes.
 
Kasdienis kvėpavimas vyksta 24 valandas per parą: taip kvėpuojame dirbdami, judėdami, ilsėdamiesi. „Būtent šis kvėpavimas turi didžiausią įtaką mūsų fizinei, emocinei ir mentalinei savijautai. Nuo to, kaip kvėpuojame šiandien, priklauso, kaip jausimės rytoj – ar turėsime energijos, ar būsime įsitempę, ar lengvai atkursime jėgas“, – pabrėžia ji.
 
Kita grupė – klasikinės jogos pranajamos, kvėpavimo technikos, susiformavusios prieš 5-6 tūkstančius metų. Jos gali būti labai vertingos, tačiau tradiciškai jogos sistemoje kvėpavimas niekada nebuvo laikomas pirmuoju žingsniu – pirmiausiai paruošiamas kūnas, stabilizuojama nervų sistema ir tik tuomet pereinama prie kvėpavimo praktikų.
 
Trečioji grupė – šiuolaikinės intensyvios kvėpavimo technikos, išpopuliarėjusios XX a. antrojoje pusėje. Lietuvoje tokio tipo praktikos dažnai vadinamos „rebefingu“. „Fiziologiškai tokios praktikos veikia organizmą per intensyvų CO₂ sumažėjimą, kuris sukelia kraujagyslių susiaurėjimą, nervų sistemos suaktyvinimą ir kraujo pH pokyčius. Šie reiškiniai kartais interpretuojami kaip „energijos antplūdis“, tačiau iš tiesų tai yra biocheminė ir neurofiziologinė reakcija į hiperventiliaciją“, – aiškina L.Malakauskaitė.
 
Į tokias technikas, anot ekspertės, derėtų žiūrėti atsargiai – jos nėra skirtos daugumai ir gali sustiprinti panikos simptomus ar išbalansuoti nervų sistemą.
 
Ragina nepersistengti
 
Siekiantiems pokyčių, L.Malakauskaitė siūlo pradėti nuo kelių paprastų dalykų.
 
Pirmiausiai – kvėpuoti pro nosį. Ne tik ramybės metu, bet ir vaikštant, lipant laiptais, lengvai sportuojant. „Jei veikla lengva ar vidutinė, burna neturi „įsijungti“. Kvėpavimas pro nosį – pagrindas, be kurio visa kita neveikia“, – pabrėžia L.Malakauskaitė.
 
Antra – kvėpuoti tyliai. „Jei šalia sėdintis žmogus girdi, kaip kvėpuojate, vadinasi, kvėpuojate per daug. Geras kvėpavimas yra tylus, švelnus, beveik nepastebimas“, – sako ji.
 
Ekspertė ragina atkreipti dėmesį ir į vadinamąjį lateralinį kvėpavimą. „Kai kvėpuojame, krūtinė neturi kilti į viršų, pečiai neturi judėti. Kvėpuojant šonkauliai turėtų judėti į šonus. Tai ženklas, kad dirba diafragma ir kad kūnas kvėpuoja ekonomiškai“, – aiškina L.Malakauskaitė.
 
Anot pašnekovės, jei šie trys dalykai veikia – kvėpavimas ima tvarkytis savaime, ir žmonės pajunta ramybę.
 
„Tikslas nėra visą gyvenimą galvoti apie kvėpavimą. Priešingai – tikslas yra, kad taisyklingas kasdienis kvėpavimas vėl taptų automatinis, o žmogus galėtų visą dėmesį skirti darbui, kūrybai ir gyvenimui“, – tikina L.Malakauskaitė.

---

 
Tarp kitko

Kvėpavimo kontrolė aviacijoje nėra nauja ar alternatyvi praktika. Aviacijos medicinoje ji seniai tiriama kaip būdas padėti pilotams išlaikyti dėmesį ir emocinį stabilumą didelio nuovargio ir atsakomybės sąlygomis. 2023 metais publikuotas tyrimas su komercinių oro linijų pilotais parodė, kad lėtas, sąmoningai reguliuojamas kvėpavimas gerina autonominės nervų sistemos balansą, mažina streso reakciją ir padeda greičiau susikaupti.
 
Tyrėjai nustatė, kad kvėpavimo ritmas tiesiogiai veikia širdies darbą ir smegenų aktyvumą – tai ypač svarbu, kai sprendimus reikia priimti greitai. Tie patys principai šiandien taikomi ir už kabinos ribų – padėti žmonėms valdyti stresą, išlaikyti koncentraciją ir greičiau atsigauti.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!