Priminė istoriją
 
„Katės mane supa nuo vaikystės. Dar būdama penkerių ar šešerių svarstydavau – ir ką gi jos nori pasakyti savo giliomis kalbančiomis akimis?“ – kelią į kačių psichologijos paslaptis prisimena S.Katkauskienė.
 
Net pavardė – Katkauskienė – primena, kad atsitiktinumų nebūna. „Kai gavau šią pavardę, pagalvojau – na, dabar tai jau tikrai likimas“, – juokiasi vienintelė Lietuvoje kačių bihevioristė, profesiją įgijusi Krokuvos universitete.
 
Katės, anot jos, dažnai atrodo neutralios ir atsiribojusios, tačiau tai – klaidingas įspūdis. „Tiesiog jų emocinės reakcijos daug subtilesnės ir mažiau akivaizdžios nei kitų naminių gyvūnų“, – aiškina S.Katkauskienė.
 
Specialistė pabrėžia, kad kačių emocijų išraiškos visai kitokios nei, pavyzdžiui, šunų. „Šunys aktyvesni, jų emocijos – tarsi sprogstantis fontanas. O katės jausmus rodo subtiliai. Galbūt todėl ir susidaro įspūdis apie jų abejingumą“, – sako ji.
 
Šį skirtumą S.Katkauskienė aiškina evoliucijos istorija: katės prijaukintos palyginti neseniai – šalia žmogaus jos gyvena tik apie dešimt tūkstančių metų, o šunys – daugiau nei trisdešimt tūkstančių. Per tuos papildomus dvidešimt tūkstančių metų šunys spėjo geriau prisitaikyti prie gyvenimo su žmonėmis ir suformuoti ryškesnes, labiau pastebimas emocijų raiškos formas.
 
Reiškiasi tyliai
 
„Pasitaiko atvejų, kai išsiilgusios katės šeimininkus pasitinka itin džiaugsmingai, garsiai miauksėdamos. Bet tai greičiau išimtis iš taisyklės. Paprastai katės šeimininkus pasitinka tyliai – ramiai žvelgdama į akis, ieškodama kontakto“, – pasakoja specialistė.
 

Šuniško atvirumo iš kačių, anot kačių elgesio ekspertės Svetlanos Katkauskienės, tikėtis neverta: „Dažnai girdžiu, kad kačių šeimininkai pasirinko tam tikrą veislę, nes norėjo šuniško charakterio katės, kuri lakstytų ir rodytų emocijas. Norintiems šuniškos katės tiesiog patarčiau įsigyti šunį.“

 
Ji atkreipia dėmesį, kad prisirišimą ir dėmesį šeimininkui katė rodo ne audringais veiksmais, o subtiliais signalais – murkimu, švelniu trynimusi į koją, kūno pozomis, ausų ir uodegos judesiais.
 
Beje, tas pats murkimas atlieka dvigubą funkciją – tai ne tik džiaugsmo išraiška, bet ir savigydos mechanizmas. „Vibracijos, kurias sukelia murkimas, veikia kaip natūralus skausmą malšinantis vaistas. Katės garsiai murkia net gimdydamos, nes tai padeda nuslopinti skausmą“, – atskleidžia specialistė.
 
Tos pačios gydančios vibracijos veikia ir žmones, todėl kalbos apie kačių gebėjimą gydyti – ne iš piršto laužtos. „Kai katė atsigula ant žmogaus kūno, ta vieta pradeda šilti. Aktyvėja kraujotaka, mažėja skausmas. O jei pridėsite murkimą – tai dvigubas ibuprofenas“, – šypsosi S.Katkauskienė.
 
Skaito emocijas
 
O kaip katėms sekasi atpažinti žmogaus emocijas? Tai prieš dešimtmetį aiškinosi Oksfordo universiteto mokslininkai. Eksperimento, kuriame dalyvavo katės ir jų šeimininkai, tikslas buvo išsiaiškinti, ar augintinės supranta žmonių jausmus.
 
„Tyrimas parodė, kad katės reagavo į šeimininkų emocines išraiškas. Kai šeimininkas šypsojosi, katės dažniau murkė, ieškojo kontakto, glaustėsi, lipo ant kelių“, – pasakoja kačių elgesio specialistė.
 
Įdomu, kad su nepažįstamais žmonėmis katės taip nesielgė, net jei šie šypsojosi ir buvo gerai nusiteikę. „Katės nenuskaitydavo nepažįstamųjų emocijų. Tai įrodo, kad gebėjimas atpažinti žmogaus emocijas yra įgytas įgūdis“, – teigia S.Katkauskienė.
 
Pašnekovė aiškina, kad katės mokosi skaityti šeimininko veido išraiškas ilgą laiką jį stebėdamos. Jos įsidėmi, kas vyksta po tam tikrų emocijų – pavyzdžiui, šypsena dažniausiai reiškia teigiamą sąveiką. „Katė stebi: šeimininkas šypsosi, prieina arčiau, paglosto, duoda skanėstą ar pažaidžia. Laikui bėgant ji supranta šią seką. Todėl pamačiusi platų šypsnį, katė jau iš anksto žino – bus kas nors gero, sulauks dėmesio ar malonumų.“
 
Teritorija svarbiau?
 
Nors katės puikiai atpažįsta šeimininko emocijas, dažnai atrodo, kad labiau prisiriša prie namų nei prie žmogaus. O kaip yra iš tiesų?
 
„Katės – teritoriniai gyvūnai, kuriems svarbu turėti savo erdvę. Laisvėje katės patruliuoja iki dešimties kilometrų teritorijoje, ją išuosto, pažymi feromonais ir nagais. Namų teritoriją katė prižiūri ir gina. Pajutusi kitą kvapą kieme, įsijungia gynybinis mechanizmas“, – pasakoja S.Katkauskienė.
 
Visgi teritorinis instinktas nereiškia, kad katė neprisiriša prie žmogaus. „Katė gali gyventi savo gyvenimą, turėti savo rutiną, bet vis tiek ieškos kontakto su žmogumi. Ji ypač mėgsta fizinį kontaktą palaikyti tada, kai jaučiasi saugiai“, – pabrėžia specialistė.
 
Pokytis – įmanomas
 
Dalis kačių savininkų susiduria su dilema – kaip pakeisti augintinio įpročius, kai šis atrodo visiškai abejingas bet kokiems bandymams jį „auklėti“. S.Katkauskienė siūlo kitokį požiūrį – ne kovoti, o bendradarbiauti. „Katė – ne problema, kurią reikia išspręsti. Tai paslaptis, kurią reikia išmokti skaityti“, – įsitikinusi ji.
 
„Dirbama ne su katės charakterio, bet elgesio korekcija, – komentuoja pašnekovė. – Jos turi įgimtus instinktus ir elgesio modelius, kurių tiesiog negalima pakeisti. Tai būtų tas pats, kaip bandyti žmogų atpratinti rašyti, kai jis jau išmokęs tai daryti.“
 
„Jei katė šokinėja ant lovos, o to nenorite, galite uždarinėti duris – bet tai tik laikinas sprendimas. Katė vis tiek norės lipti aukštai, nes tai jos prigimtis“, – sako ji.
 
Tikrasis sprendimas – pasiūlyti patrauklesnę alternatyvą. „Įrenkite specialią aukštą stebėjimo vietą, laipynių sistemą ant sienų ar kelias lentynas skirtingame aukštyje. Katė pati supras, kad naujos vietos įdomesnės – iš ten geriau matosi visa teritorija, patogiau stebėti aplinką. Laikui bėgant ji rinksis būtent tas vietas, nes šokti ant lovos – tiesiog neapsimoka“, – pataria specialistė.
 
Žinoma, procesas reikalauja kantrybės. „Kartais tą patį veiksmo ir pasekmės ryšį reikia pakartoti ir penkis tūkstančius kartų. Katė mokosi ne iš draudimų ar žodžių, o iš patirties – jei elgesys duoda naudą, ji jį kartos. Jei ne – pamažu atsisakys“, – aiškina S.Katkauskienė.
 
Ragina žvelgti į akis
 
Pašnekovė atskleidžia paslaptį: vienas gražiausių būdų kurti ryšį su kate – lėtas mirksėjimas. „Žiūrėkite katei tiesiai į akis ir lėtai, labai lėtai mirksėkite. Katė turėtų atsakyti tuo pačiu gestu. Iš pradžių gali tik viena akimi mirksėti, bet tai jau pradžia“, – dalijasi patirtimi kačių elgesio ekspertė.
 
Šis gestas, anot pašnekovės, kačių pasaulyje reiškia pasitikėjimą ir draugiškumą. „Tai tylus būdas pasakyti: mes suprantame vienas kitą, esame komanda. Katės tarpusavyje būtent taip komunikuoja, todėl jos puikiai supranta, kokį signalą jai siunčiate“, – sako S.Katauskienė.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!