Užklumpa „senatvė|
 
Psichiatrė E.Balevičienė pasakoja, kad tuščio lizdo sindromas – tai ne paprastas liūdesys dėl ištuštėjusių namų, bet egzistencinis sukrėtimas, kai tėvai suvokia, kad sensta ir silpnėja. „Atsiranda suvokimas, kad ta viltis, jog užauginęs vaikus tebebūsi toks pat sveikas ir pajėgus kaip trisdešimties bei galėsi iki soties atsidžiaugti gyvenimu, beviltiškai žlunga. Kūnas sensta, jėgos mažėja, fizinės negalios tikimybė didėja ir su tuo turi išmokti tvarkytis vienas, be vaikų pagalbos“, – aiškina medikė.
 
Kartais nerimas išauga tiek, jog tenka kreiptis į specialistus. Tokie pacientai dažniausiai skundžiasi nemiga, niūriomis mintimis, nerimu ir baimėmis, kad gali nutikti kas nors blogo.
 
Pasak E.Balevičienės, skaudžiausiai tuščio lizdo sindromą patiria tie tėvai, kurių visas gyvenimas sukosi tik apie vaikus. Šiems išvykus, tėvai suvokia nežinantys, kaip dabar gyventi ir ką veikti. „Tuomet reikia pradėti savęs ieškoti, o tai nėra lengva, ypač sulaukus vyresnio amžiaus. Kai buvai jaunas, savęs paieškas tikriausiai nustūmei į šoną, tikėdamasis, kad šeima ir vaikai užpildys vidinę tuštumą. O dabar, vaikams išėjus iš namų, ta tuštuma vėl atsiveria, nes kitų sąskaita savęs neužpildysi, o išeiti iš komforto zonos ir išsiaiškinti savo paties poreikius bei lūkesčius, visą gyvenimą to nedarius, oi, kaip sunku!“ – pabrėžia specialistė.
 
Gyvenimas dėl vaikų
 
E.Balevičienė pastebi, kad tėvai, patys užaugę disfunkcinėse šeimose ir patyrę smurtą ar buvę emociškai apleisti, dažnai svajoja sukurti „tobulą“ šeimą. Jie žada elgtis kitaip, nei elgėsi jų tėvai, mylėti vaikus ir paisyti jų poreikių. Tačiau besistengdami būti geresniais tėvai, jie pridaro kitokių klaidų.
 
„Nuo pat ankstyvos vaikystės išmokę, kad jų emociniai bei kitokie poreikiai tėvams nebuvo ir nėra svarbūs, tą vidinį žinojimą apie savo pačių „nesvarbumą“ jie perkelia į kuriamą šeimą, kurioje visaip bando tenkinti vaikų poreikius. Bando daryti vaikus laimingus, viską investuoja į vaikų gerovę, toliau ignoruodami savo poreikius, tarsi tęsdami tą pačią vaikystės „tradiciją“, nes taip yra įpratę. Juk jie tai „nesvarbūs“, svarbūs tik vaikai“, – elgesio modelį aiškina specialistė.
 
Kai žmogus save apibrėžia tik per tėvystę, vaikams išėjus, jis netenka tapatybės, sako E.Balevičienė: „Jei žmogus turi daugiau vaidmenų, pavyzdžiui, darbuotojo, žmonos, vyro, partnerio, draugo, kūrėjo, tuštuma, jaučiama išėjus vaikams, užsipildo greičiau.“
 

Anot psichikos sveikatos centro „Neuromeda“ gydytojos psichiatrės Editos Balevičienės, dalis žmonių vaikų susilaukia, „kad senatvėje vandens paduotų“: „Vaikai ima jaustis skolingi tėvams ir negali laisvai kurti savo gyvenimo, jausdami neišperkamą kaltę, kad jų tėvai nelaimingi. Vaikų sau negimdome. Vaikus gimdome pasauliui. Geriausia dovana vaikams yra laimingi tėvai. Todėl investicija į save, auginant vaikus, atsiperka visokeriopai.“

 
Ištuštėjus namų lizdui, ypač sunku vienišiems tėvams. Kažkada rūpestis vaikais padėjo ignoruoti skyrybų skausmą. „Dabar, vaikams išėjus iš namų, anksčiau neišgedėti partnerio ar šeimos praradimo jausmai iškyla su dviguba jėga – reikia dorotis su dviem netektimis. Vėl skaudžiai pajunti, kad esi vienas ir kaip nors reikia su tuo išmokti gyventi“, – sako E.Balevičienė.
 
Akistata su partneriu
 
Patys vaikai su tokiais pokyčiais paprastai susitvarko gerai. Visgi nerimastingi tėvai bombarduoja juos žinutėmis su patarimais, bandydami išsklaidyti savo pačių nerimą. Tuomet vaikai turi tvarkytis su dviguba nerimo doze, o tai tik apsunkina adaptaciją.
 
„Kai vaikas susiranda naujų draugų ir užmezga santykius, sveikai mąstantys tėvai džiaugiasi ir palaiko. Bet patys vaikai kartais jaučia kaltę, tarsi „išduotų“ tėvus kurdami naują gyvenimą. Todėl tėvams reikėtų aiškiai įvardinti savo pritarimą, išreikšti palaikymą“, – akcentuoja gydytoja psichiatrė.
 
Pasak E.Balevičienės, paleisdami vaikus, tėvai susiduria ne tik su atsiskyrimo sunkumais – jie turi iš naujo atrasti santykį su partneriu. Gydytojos teigimu, jeigu sutuoktiniai visuomet turėjo bendrų interesų ir rasdavo laiko vienas kitam, vaikų išėjimas juos tik suartins. O jei pora gyveno tik „dėl vaikų“, netrukus paaiškės, kad tarp partnerių neliko nieko bendro.
 
„Kaip kažkada vienas mano pacientas vaizdingai pasakė: „Su žmona užtenka keturių šimtų žodžių: „Valgysi? Ne?“ Kambariai – atskiri, televizijos programos – skirtingos. Šaldytuvas mielesnis už žmoną“, – istoriją prisimena psichiatrė.
 
„Rekomenduočiau poroms „susipažinti“ iš naujo. Iš tikrųjų. Pabandykite pasidalinti jausmais, išgyvenimais, svajonėmis ir baimėmis. Išgirskite partnerį, jo nenuneigdami, nekritikuodami. Atraskite tai, kas tarp jūsų bendro, ir pagarbiai priimkite skirtumus. Juk kažkada prieš daugelį metų tai darėte. Tuomet gali pavykti išgyventi medaus mėnesį iš naujo“, – pataria E.Balevičienė.
 
Gyvenimas sau
 
Medikės įsitikinimu, laikas, ištuštėjus namams, tėvams gali tapti nuostabiu laikotarpiu. „Taip įdomiai susiklosto. Pradžioje tėvai, būdami vaikais, turi prisitaikyti prie savo tėvų reikalavimų. Vėliau, patys tapę tėvais, stengiasi atliepti vaikų poreikius. O dabar, vaikams išėjus iš namų, tėvai pagaliau turi galimybę gyventi taip, kaip visada norėjo. Vaikams žinia, jog tėvai turi savo poreikių ir svajonių, dažnai būna naujiena“, – šypsosi gydytoja psichiatrė.
 
Atsiveria daugybė perspektyvų: „Užsiimti savo pomėgiais, gaminti savo mėgstamus patiekalus, kurių negalėdavo pakęsti vaikai, bet kurių jūs patys išsiilgę nuo vaikystės, atostogauti pagaliau tokiu būdu ir ten, kur visada svajojote, perdažyti sienas savo mėgstama spalva, išnešti lauk vaikų kambario baldus ir įsitaisyti ten patogią sofą. Gerti ankstyvą rytą kavą balkone, klausantis dabar nepopuliarios jaunystės laikų muzikos, nesibaiminant, kad šis svarbus ritualas bus rėksmingai pertrauktas nepatenkintu: „mama“!“
 
E.Balevičienė siūlo ne tik prisiminti senas veiklas, bet ir imtis naujų. „Gal kas nors ims megzti riešines, mokysis užsienio kalbos ar ims lipdyti iš polimerinio molio. Vienas mano pažįstamas pagal brėžinius pagamino tikrą valtį ir labai tuo didžiavosi. Smagu atrasti ramybę ir malonumą būti su savimi.“
 
Pasak psichiatrės, naudinga atnaujinti senus ryšius, susirasti naujų draugų bendrų interesų grupėse. „Savanoriaukite. Keliaukite. Dainuokite chore. Auginkite gėles. Gyvenkite“, – ragina gydytoja.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!