Dainuojanti planeta
 
Prieš žemėje atsirandant bet kuriai gyvai būtybei, planeta jau kūrė muziką: dangumi riedėjo griaustinis, kalnais judėjo vėjas, į krantus daužėsi bangos, ant skirtingų paviršių barbeno lietus. Visi natūralūs fizinio pasaulio garsai vadinami geofonija, aiškina J.Treasure'as.
 
Kartu su šiais natūraliais garsais formavosi ir žmogaus smegenys. Todėl net šiandien, girdėdama geofonines garso bangas, nervų sistema reaguoja: lietaus garsas lėtina širdies ritmą, vandenyno bangos ramina kvėpavimą, kalnų vėjas mažina streso hormonų lygį. „Mūsų protėviai išgyveno būtent dėl šių garsų – jie mokėjo juos atpažinti ir suprasti“, – aiškina knygos autorius.
 
Geofonijos naudą sveikatai patvirtina moksliniai tyrimai. Medicinos tyrėjai nustatė, kad ligoninių pacientai greičiau sveiksta, kai girdi tekantį vandenį ar švelnų vėją. Pasaulyje sparčiai populiarėja miško maudynių praktika – žmonės sėdi miškingose vietovėse, sutelkę dėmesį į gamtos garsus. Miestai moka milijonus vandens fontanams įrengti ir medžiams sodinti, nes žino: gyventojai šalia natūralių garso šaltinių jaučiasi geriau.
 
Tačiau tikrosios geofonijos šiandien vis mažėja. Miestų aplinkoje gamtos garsus užgožia eismo, statybų, elektronikos triukšmas. „Mūsų kūnas trokšta šio akustinio ryšio su natūraliu pasauliu, bet mes galbūt net nesuvokiame, kad jo trūksta“, – pastebi J.Treasure'as.
 

Knygos „Sound affects“ autorius Julianas Treasure'as siūlo kasdien skirti dešimt minučių geofoniniam klausymuisi: „Raskite natūralų garso šaltinį – lietų už lango, vėją medžiuose ar gamtos aplinkos įrašus. Užsimerkite ir leiskite šiems garsams visiškai užpildyti sąmonę. Ši paprasta praktika gali iš naujo sujungti jus su garsais, lydėjusiais žmoniją tūkstančius metų.“

 
Kai kalba gyvybė
 
Gamtos garsai – tik dalis to, ką girdime. Dar garsiau skamba gyvybė.
 
Kiekviena gyvoji būtybė žemėje sukūrė savo unikalų būdą kurti ir girdėti garsus. Paukščiai ryto chorams pasirenka tokius dažnius, kurie ryto metu keliauja toliausiai. Banginiai gieda dainas, kurios po vandeniu keliauja šimtus mylių. Drambliai bendrauja tokiomis žemomis vibracijomis, kad žmonės jų negirdi – tik jaučia. Visi šie gyvų būtybių garsai vadinami biofonija.
 
Tyrimai rodo, kad turtinga biofoninė aplinka gerina žmogaus sveikatą. Vaikai, užaugę natūralioje garsinėje aplinkoje, pasižymi geresniais kalbos įgūdžiais. Suaugusieji, gyvenantys vietose su daugiau paukščių rūšių, jaučia mažesnį streso lygį ir geriau miega.
 
J.Treasure'as siūlo kasdien kelias minutes klausytis gyvų garsų savo aplinkoje. „Išbandykite pratimą: sustokite ir išgirskite kelis skirtingus gyvūnų garsus aplinkui – šuns lojimą, katės murkimą, svirplio griežimą. Kiekvienam skirkite visą minutę. Pastebėkite, kaip jie keičiasi ir reaguoja į kitus garsus. Ši praktika išplės jūsų sąmoningumą apie gyvą garsinę bendruomenę, gyvenančią jūsų aplinkoje“, – teigia autorius.
 
Už Žemės ribų
 
Netyli ir kosmosas. Planetos, žvaigždės ir kiti kosminiai kūnai skleidžia garsus, kuriuos mokslininkai išmoko užfiksuoti specialiais prietaisais ir išversti į tokius dažnius, kad jų galėtų klausytis ir žmogus.
 
Saturno žiedai skleidžia radijo bangas, panašias į dainas. Jupiteris – garsus, kurie primena banginių giesmes ir elektroninę muziką kartu. Net mūsų Žemė nuolat ūžia žemo dažnio vibracijomis. Visi šie kosminiai garsai vadinami kosmofonija.
 
NASA ir kitos kosmoso agentūros paskelbė tūkstančius tokių garso įrašų – visi prieinami nemokamai internete. „Klausymasis kosmofonijos gali pakeisti perspektyvą apie savo vietą visatoje. Leiskite šiems garsams priminti, kad esate dalis kažko be galo didesnio ir paslaptingesnio nei kasdienio gyvenimo triukšmas“, – ragina J.Treasure'as.
 
Triukšmo kūrėjas – žmogus
 
Visgi ne visi garsai ramina. Žmonės sukuria daugiau triukšmo nei bet kuri kita rūšis žemėje – nuo šnabždėjimo iki riaumojančių reaktyvinių variklių. Visi žmonių ir jų išradimų garsai vadinami antropofonija.
 
Problema ta, kad skirtingai nuo natūralių garsų, su kuriais mūsų smegenys formavosi tūkstančius metų, daugelis žmogaus sukurtų garsų aktyvuoja streso reakcijas. Jie ateina netikėtai ir tokiais garsumo lygiais, kurie gamtoje signalizuotų ekstremalų pavojų. Nervų sistema staigius automobilio signalus, statybų triukšmą ir elektroninius pyptelėjimus traktuoja kaip grėsmę. Ši nuolatinė žemo lygio pavojaus būsena kelia kraujospūdį, trikdo miegą, apsunkina koncentraciją, aiškina knygos autorius.
 
Tiesa, žmonės kuria ir gražius garsus. Muzika sinchronizuoja širdies ritmą, žmogaus balsas neša žodžius pranokstančias emocijas. Deja, dauguma žmonių neturi jokios kontrolės garsams: valandų valandas absorbuoja automobilių variklių ūžesį, oro kondicionierių, pranešimų signalus, kitų žmonių pokalbius.
 
J.Treasure'as siūlo paprastą pratimą: „Per vieną valandą užsirašykite visus žmogaus sukurtus garsus, kuriuos girdite. Pastebėkite, kurie jums kelia įtampą ir kurie ramina. Tada pakeiskite bent vieną dalyką – išjunkite nereikalingus pranešimus, užsidėkite triukšmą slopinančias ausines arba įjunkite malonių garsų. Net nedideli pakeitimai gali gerokai sumažinti stresą.“
 
Kai viskas nutyla
 
Galiausiai autorius rašo apie tylą – vieną rečiausių patirčių žemėje. Specialiuose mokslininkų sukurtuose kambariuose, kurie absorbuoja beveik visus garso atspindžius, žmonės pasakoja girdintys garsus, kurių anksčiau niekada nepastebėjo: savo širdies plakimą, kraują, tekantį pro ausis, net savo nervų sistemos elektrinę veiklą.
 
„Pasirodo, kad visiškai tylu nebūna – tiesiog mūsų smegenys paprastai ignoruoja subtiliausius garsus“, – atskleidžia J.Treasure'as.
 
Tyla, anot jo, veikia kaip galingas įrankis klausymosi įgūdžiams tobulinti. Tyrimai rodo: reguliarus buvimas tyliose aplinkose mažina stresą, gerina atmintį ir skatina kūrybiškumą.
 
„Praleiskite kelias minutes per dieną tyliausioje erdvėje. Išjunkite visus elektroninius įrenginius ir atsisėskite patogiai. Tyloje atkreipkite dėmesį į subtilių garsų sluoksnius, kurie išnyra jūsų ausims prisitaikius. Per tylą galite iš naujo išmokti girdėti pasaulį ir mėgautis džiaugsmingu gyvosios visatos, kuri jus supa, triukšmu“, – baigia J.Treasure'as.

---

 
Komentaras
 
Psichologė-psichoterapeutė, jogos ir meditacijos instruktorė Viktorija Ožogova:
 
- Reguliari tylos praktika nuo seno žinoma kaip gili emocinės savireguliacijos forma. Ji padeda suaktyvinti parasimpatinę nervų sistemą, atsakingą už atsipalaidavimą ir vidinę pusiausvyrą. Kai aplinka nutyla, tampame jautresni savo vidiniam pasauliui – aiškiau girdime jausmus, poreikius, tikruosius troškimus. Tylos akimirkomis ugdoma savistaba, gerėja santykis su savimi ir pasauliu, mažėja kortizolio kiekis organizme, pabunda kūrybiškumas.
 
Tylos praktikos gali būti įvairios – nuo klasikinės meditacijos ar sąmoningo kvėpavimo iki kasdienių veiksmų, tokių kaip tvarkymasis ar maisto gaminimas tyloje. Vienas būdų praktikuoti tylą – kelių minučių sąmoningo klausymosi pratimas: atsisėskite ar išeikite į lauką, užsimerkite ir pastebėkite, kokius garsus girdite artimiausioje aplinkoje (pavyzdžiui, kvėpavimą, savo žingsnius), vėliau – tolimesnius (medžių ošimą, paukščių balsus ar miestą fone). Galiausiai atkreipkite dėmesį į tai, kas vyksta tarp garsų – į tylos pauzes. Tokie momentai leidžia stabtelėti, susigrąžinti dėmesį į čia ir dabar, nurimti.
 
Ilgainiui tokia praktika tampa tarsi vidinis atsitraukimo taškas, padedantis išlaikyti emocinį balansą net ir triukšmingoje kasdienybėje. Kaip rašo ir knygos autorius J.Treasure’as – per tylą mes iš naujo išmokstame girdėti.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!