Bėga sunkiais laikais
 
Anot autoriaus, Amerikos istorija rodo dėsningumą – bėgimo populiarumas aukštyn šauna sunkiausiais laikotarpiais. Didžiosios depresijos metu daugiau nei 200 bėgikų kasdien įveikdavo po 40 mylių Didžiosiose Amerikos lenktynėse. Septintajame dešimtmetyje, šaliai atsigaunant po Vietnamo karo ir rasinių riaušių, amerikiečiai vėl bėgo masiškai. Trečias bumas prasidėjo praėjus metams po rugsėjo 11-osios atakų – sparčiai išpopuliarėjo kalnų bėgimas.
 
Ketvirtas bėgimo bumas fiksuotas COVID-19 pandemijos metu. Ne tik todėl, kad buvo uždarytos sporto salės. „Galbūt nacionalinės krizės aktyvuoja kažkokį trigerį žmogaus psichikoje, kuris mobilizuoja mūsų pagrindinį išgyvenimo įgūdį, – svarsto Ch.McDougallas. – Bėgame, kai bijome, ir bėgame, kai esame laimingi. Bėgimas sujungia du primityviausius impulsus – baimę ir malonumą.“
 
Trauma tapo norma
 
Kaip teigia knygos autorius, modernaus bėgimo realybė niūri – medicinos statistika rodo, kad kasmet traumas patiria 65-80 procentų visų bėgikų.
 
Amerikos ortopedų chirurgų asociacija bėgimą vadina „neįtikėtina grėsme kelio sąnario vientisumui“.
 
Visą spektrą traumų patyrė ir pats Ch.McDougallas: plyšę šlaunies raumenys, išnirusios čiurnos, nesibaigiantys pėdos skausmai. Nusprendęs rasti būdą bėgti be skausmo, jis patraukė ten, kur niekas nesiskundžia kojų traumomis – į Meksikos Vario kanjonus, kuriuos vietiniai vadina „pasienio Bermudų trikampiu“.
 
Bėgimas – tapatybės dalis
 
Tuose pačiuose kanjonuose gyvena Tarahumara gentis, kurios žmonės į kanjonus nuo ispanų kolonizatorių pabėgo prieš 400 metų. Gyvenvietės išsibarsčiusios plačiai tarp uolų, o poreikis greitai jas pasiekti pėsčiomis išugdė nepaprastus atletinius vietinių gebėjimus.
 
Save jie vadina rarámuri – „bėgančiais žmonėmis“. Kaip rašo Ch.McDougallas, genties vyrai gali nubėgti 300 mylių be sustojimo – beveik 12 maratonų iš eilės, ir beveik nepatiria traumų.
 
Visa Tarahumara kultūra sukasi apie bėgimą. Pagrindinė genties pramoga – rarájipari. Du kaimai susirenka, visą naktį geria alų ir lažinasi dėl rytojaus lenktynių. Auštant prasideda varžybos, trunkančios iki 48 valandų – komandos bėga dešimčių mylių taku, kojomis stumdamos medinį kamuolį. Atsipalaiduoti negalima nė akimirkai – kamuolys nuolat juda, o bėgikai keičiasi pozicijomis.
 
Tarahumara tai vadina gyvenimo žaidimu: „Niekada nežinai, kaip bus sunku. Nežinai, kada pasibaigs. Negali kontroliuoti. Gali tik prisitaikyti.“
Rašytojas teigia supratęs, kad bėgimas šiai genčiai nėra tiesiog sportas ar priemonė sulieknėti. Tai jų tapatybės dalis, protėvių palikimas.
 
Evoliucija programavo bėgti
 
Tarahumara gebėjimai nėra stebuklas – jie tiesiog moka naudotis tuo, ką visiems žmonėms suteikė evoliucija, teigiama knygoje „Born to Run“.
 
Pietų Afrikos San gentis Kalahari dykumoje antilopę medžioja bėgdama paskui ją tol, kol gyvūnas griūva nuo hiperterminio šoko. Harvardo universiteto antropologas Danielis Liebermanas patvirtina, kad žmogus evoliucionavo būtent tokiai medžioklei.
 
Keturkojai gyvūnai šuoliuodami suspaudžia plaučius, todėl gali įkvėpti tik kartą per žingsnį. Greitai jie pasiekia kritinę ribą – kūnas kaista greičiau, nei spėja atvėsti. Daugelis žinduolių vėsinasi tik kvėpuodami, todėl jiems tenka sustoti, kad nežūtų nuo perkaitimo. Tuo metu žmogus prakaituoja ir gali vėsintis bėgdamas. Maža to, žmogus gali kvėpuoti savo ritmu – nesvarbu, ar jam reikia vėsintis, ar ne.
Vaikščiojimas dviem kojomis pakeitė žmogaus anatomiją – atsivėrė kvėpavimo takai, išsiplėtė krūtinė, padidėjo oro talpa. Achilo sausgyslė virto spyruokle, kaupiančia energiją kiekviename žingsnyje. „Dėl šių evoliucinių pokyčių žmonės tapo efektyviausiais ištvermės bėgikais Žemėje“, – tvirtina amerikiečių rašytojas.
 
Kaip parodė Niujorko maratono duomenų analizė, bėgikai greičio piką pasiekia 27-erių metų, o 64-erių bėga tokiu pat greičiu kaip 19-mečiai.
 
„Bėgimas – tai, kaip išgyvenome ir augome kaip rūšis. Mūsų protėviai turėjo mylėti bėgimą, kitaip rizikavo neišgyventi“, – rašo Ch.McDougallas.
 
Bet jei esame evoliuciškai pritaikyti bėgti, kodėl modernūs bėgikai kenčia nuo traumų?
 
Brangesni batai – daugiau traumų
 
Atsakymą amerikiečių žurnalistas rado tyrinėdamas bėgimo batus. Ultramaratonininkas Tedas McDonaldas, vėliau dalyvavęs lenktynėse su Tarahumara bėgikais, sportinius batus pavadino „blogiausiu nusikaltimu prieš pėdą“. Kentėdamas nuolatinį nugaros skausmą ir išbandęs visus įmanomus modelius, galų gale jis nusprendė bėgti basomis.
 
Pirmą kartą basomis be jokio skausmo T.McDonaldas nubėgo penkias mylias. „Šokiruojančiai gera savijauta“, – tuomet dalijosi bėgikas. Per kelis mėnesius jis basas įveikė Los Andželo maratoną ir pateko į elitinį Bostono maratoną – tai pavyksta vos 0,1 procento visų bėgikų.
 
„British Journal of Sports Medicine“ publikuotas tyrimas atskleidė, kad bėgikai, avėję batus, kainuojančius daugiau nei 95 dolerių, turėjo 123 proc. daugiau traumų nei tie, kurių batai kainavo mažiau nei 40 dolerių. Priežastis paprasta – batai veikia kaip gipsas: riboja pėdos judesius, silpnina raumenis, standina sausgysles. Amortizuojantis padas maskuoja problemą – bėgikas nejaučia diskomforto, kuris verstų koreguoti bėgimo techniką.
 
Tuo tarpu Tarahumara bėga avėdami huaraches – paprasčiausius sandalus iš automobilio padangų, apsaugančius pėdą nuo aštrių akmenų, bet visai neribojančius jos judesių.
 
Epinės lenktynės
 
Viešnagės Meksikoje metu Ch.McDougallas suorganizavo geriausių JAV ultrabėgikų ir Tarahumara lenktynes Meksikos kanjonuose. 50 mylių trasoje, avėdamas plokščiapadžius batus, bėgo ir pats žurnalistas. Per kelis treniruočių mėnesius jis nepatyrė nė vienos traumos.
 
Lenktynėse nugalėjo Tarahumara bėgikas Arnulfo, antrą vietą užėmė Scottas Jurekas, vienas garsiausių JAV ultramaratonininkų, septynis kartus laimėjęs Western States 100 mylių lenktynes. Ch.McDougallas finišavo po 12 valandų – nugalėtojai būtų spėję visą trasą nubėgti antrą kartą.
 
„Svarbiausia, ką supratau – nerimas ir skausmas nėra priešai, kuriuos reikia nugalėti. Tai signalai, kuriuos reikia suprasti“, – rašo knygos autorius.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!