Rūpėjo pažinti
 
Paauglystėje žibėjusi „Dainų dainelėje“, L.Budreckytė jau daugiau nei dešimtmetį karjerą tęsia profesionalioje džiazo scenoje: koncertuoja su grupe „CinAmono“, pasirodo su Kauno bigbendu ir kitais žinomais Lietuvos muzikantais.
 
Tiesa, ne ką mažiau už koncertinę veiklą atlikėją domina ir pažinimo procesas: kaip balsas veikia žmogų, koks jo ryšys su kūnu ir emocijomis. „Balso raiška, jo pažinimas, santykio su kūnu kūrimas mane domino visada, kaip ir gilesnis žmogaus pažinimas. Mėgstu mokytis ir gerai suprasti, kaip veikia man įdomūs procesai, – pasakoja ji ir pripažįsta, kad šiandien jau nebepajėgia atskirti, kur baigiasi profesija ir prasideda aistra, – dabar gana sunku atskirti ribą, kur persidengia darbas, hobis, aistra, vis dar esu pažinimo procese.“
 
Prieš penkerius metus šis susidomėjimas įgavo konkretesnę kryptį. Studijuodama muzikos terapiją Lietuvoje, L.Budreckytė išgirdo apie vokalo psichoterapijos pradininkę amerikietę dr. Diane Austin. „Po ilgų svarstymų nusprendžiau ryžtis įsipareigoti šioms studijoms. Didžiąją dalį susitikimų turime nuotoliu, kadangi mano kurse studijuoja keturiolika kolegių, diplomuotų muzikos terapeučių iš trylikos pasaulio šalių. Susitinkame gyvai intensyviam darbui Anglijoje, Braitono mieste“, – pasakoja ji.
 
Šiandien L.Budreckytė yra finaliniame studijų etape. Sėkmingai baigusi studijas ji taps pirmąja sertifikuota vokalo psichoterapeute Baltijos šalyse.
 
Garsas vietoj žodžio
 
Vokalo psichoterapija – psichoterapijos kryptis, kurioje pagrindiniu įrankiu tampa ne pokalbis, o balsas, sako dainininkė.
 

„Jei psichoterapeuto kabinete didžioji laiko dalis skiriama pokalbiui, tai vokalo psichoterapijos metu didžiąją dalį vokalizuojame, improvizuojame, kvėpuojame, dainuojame žmogui reikšmingas dainas“, – sako dainininkė ir būsimoji vokalo psichoterapeutė Laura Budreckytė.

J.Misevič nuotr.
 
„Klientas gali būti neturėjęs jokios dainavimo patirties, neišmanyti muzikos, net neturėti taip mistifikuojamos muzikinės klausos, – sako ji. – Daug svarbesnis santykis su kūnu, jo subtilių niuansų pajautimas ir gebėjimas įsiklausyti į tai, ką sako žmogaus balsas, kuris gali būti iškalbingesnis už žodžius. Kai per sunku jausmus įvardinti žodžiais, vokalo psichoterapijoje mes vokalizuojame, kai nėra aiškumo, ieškome reikšmingos dainos, kurią atliekant ir vėliau kalbant apie potyrius galime priartėti prie tiesos“, – pasakoja būsima vokalo psichoterapeutė.
 
Saugioje erdvėje terapeutas tampa veidrodžiu – padeda klientui per balsą atpažinti savo išgyvenimus ir sunkumus. „Tokie ženklai kaip balso aukštis, erdvė, garsumas, tolygumas gali būti nuorodos paklausti, kas atsitiko žmogaus gyvenime, kad iškilus prisiminimams, emocijoms, jo balsas tame turi atspindį“, – aiškina dainininkė.
 
Tokios patirtys, sako ji, augina abipusiai: „Tiek asmeninė terapija, tiek darbas su žmonėmis suteikė man daugiau aiškumo, tvirtumo, pasitikėjimo. Gebėjimas būti pažeidžiamai, atsiverti, priimti ir išbūti kitų žmonių skausmą yra didelė, visapusiškai auginanti dovana. Tai galiu jausti ir scenoje kaip atlikėja: man tiesiog pasidarė patogiau su savimi visokia.“
 
Gali kalbėti – gali dainuoti
 
Kad balsas veikia psichinę sveikatą, L.Budreckytei nekyla jokių abejonių – tuo ji įsitikina kasdien: „Sunkesnėse situacijose patiriu, kad primindama sau sugrįžti prie muzikos, nors ir pusę valandos pasimokyti naują dainą, patiriu palengvėjimą. Tarsi suminština aštrius potyrių kampus ir teikia erdvės pamatyti situaciją iš skirtingų perspektyvų.“
 
Dainavimo galia, primena ji, žmonijai žinoma nuo seniausių laikų: „Visais laikais dainavimas, muzikavimas lydėjo žmones evoliucijos procese, minint apeigas, šventes. Jei reiškinys nebūtų toks reikšmingas, greičiausiai būtų nunykęs.“
 
Kasdienybėje darbas su balsu gali padėti nusiraminti, pajusti kūną, reguliuoti nuotaiką. Tačiau, anot L.Budreckytės, daugelis žmonių patys save apriboja, nusprendę, kad neturi klausos ar nėra muzikalūs.
 
„Jei žmogus gali kalbėti, jis gali ir dainuoti. Tyrimuose rašo, kad tik apie 4 procentai populiacijos žmonių turi įgimtą amuziją, kuri pasireiškia negalėjimu atskirti garso aukščių, – tikina muzikantė. – Dažniausiai tie žmonės, kurie sako, kad neturi muzikinės klausos, tiesiog niekada nebuvo mokyti dainuoti, bijo arba buvo sukritikuoti. Veikia užburtas ratas: bijo – daro neužtikrintai – nepataiko į garso aukštį – dėl to bijo. Dainavimo įgūdis priklauso nuo žmogaus motyvacijos ir nuoseklios, kryptingos praktikos lavinant vidinę klausą ir balso valdymą.“
 
Pašnekovė pabrėžia, kad balsas dažniau atskleidžia individualias stiprybes nei trūkumus: „Pavyzdžiui, atsargus, tylus žmogus savo subtilumą muzikoje gali patirti ne kaip trūkumą, kas būna gana dažna, o vertybę, kuri bus jo išskirtinumu. Nebūtina visiems veikti garsiai. Gebėjimas valdyti tylą, dinamiką, raišką, artikuliaciją ne mažiau reikšmingi siekiant būti išgirstu ar įtaigiu. Dainose, improvizacijose pasimatuojame save visokius, kas veda prie autentiškumo.“
 
Galima praktikuoti savarankiškai
 
Vokalo psichoterapija, anot dainininkės, ypač tinka žmonėms, patyrusiems traumas, išgyvenantiems ilgalaikį nerimą ar emocinį nuovargį, bijantiems kalbėti garsiai, patyrusiems kritiką dėl savo balso, linkusiems kaupti emocijas kūne, negalintiems pasakyti „ne“.
 
„Dažnai žmonės patys pajaučia, kad darbas ar susitikimas su savo balsu gali būti reikšmingas pokytis jų terapinėje ar savęs pažinimo kelionėje. Jei jaučiamas „gumulas“ gerklėje, įtampos, balsas užspaustas, kyla diskomfortas, patiriamas identiteto ir balso neatitikimas, vokalo psichoterapija – vienas iš gerų pasirinkimų“, – tikina ji.
 
Dalies praktikų galima imtis ir patiems – reguliariai lavinti balsą, leisti sau laisvai vokalizuoti. „Galima praktikuoti muzikos ar balso lavinimo pratimus savarankiškai siekiant atsipalaiduoti, stiprinti ryšį su kūnu, išjausti bei paleisti emocijas, tačiau jei žmogus turi trauminių patirčių, sunkių išgyvenimų, susitikti su vidiniu turiniu vienam gali būti per sunku, todėl tada šalia reikalingas lydintis psichoterapeutas“, – perspėja L.Budreckytė.

---

 
Tai įdomu

Kodėl daugeliui žmonių nemalonu klausytis savo balso įrašo?
„Įprastai savo balsą patiriame per kūną, vibruojančius kaulus. Vidiniu girdėjimu mūsų balso tembras šiltesnis, žemesnis, nei išgirdus jį skambant ore. Diskomfortą kelia neatitikimas tarp to, ką esame įpratę girdėti, ir žvilgsnio iš šono.
 
Gera žinia ta, kad save girdėti – priprantama, susitaikoma su įvairesne išraiška. Tik išgirdę save iš šono galime judėti link retorikos ar dainavimo meistrystės. Klausymasis savęs yra tarsi savirefleksija, kuri būtina progresui“, – tikina L.Budreckytė.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!