Pagrindas – psichologija
 
Kaip sako S.Vizgaudienė, nėštumas moteriai yra visiškai nauja būsena. Nesvarbu, ar tai pirmas, ar trečias nėštumas, pokytis visuomet sukelia nerimą.
 
„Susidūrus su nauja, anksčiau nepatirta būsena, nerimas atsiranda natūraliai. Tai yra sveikas dalykas. Problema kyla tik tada, kai jis perauga į pernelyg didelį stresą, galintį kelti sudėtingesnius išgyvenimus“, – aiškina ji.
 
Būtent čia, anot specialistės, svarbiausia tampa psichologija. „Fiziologiniai dalykai svarbūs, bet psichologija turbūt yra pagrindų pagrindas. Ji padeda suvokti save naujoje būsenoje ir suprasti, kaip geriausiai prisitaikyti prie vykstančių pokyčių. Nes keičiasi ne tik kūnas – keičiasi viskas: prioritetai, dienotvarkė, santykiai. Moterims natūraliai kyla klausimas: kaip man su visu tuo išbūti? Todėl svarbu sąmoningai tam ruoštis. Kai žinome, ko tikėtis, tai tampa natūraliu keliu. Tada galime pasakyti sau: taip ir turi būti, aš ne viena tai išgyvenu“, – sako S.Vizgaudienė.
 
Aplanko melancholija
 
Moters psichologinė būsena paprastai kinta viso nėštumo metu, tačiau didžiausias iššūkis vis dėlto laukia pagimdžius.
 

„Paskutinis nėštumo mėnuo sudėtingas ir kūnui, ir psichikai. Atsiranda nuovargis, organizmas ruošiasi gimdymui. Atrodo: va, pagimdysiu – prasidės tas naujas, džiaugsmingas, teigiamas etapas. Bet iš tikrųjų po gimdymo užplūdęs teigiamų hormonų pliūpsnis būna trumpalaikis – paros, dviejų. Paskui ta nuotaika staiga krenta. Ir tai nutinka didžiajai daugumai moterų“, – sako medicinos psichologė Sonata Vizgaudienė.

 
Tuo metu, anot pašnekovės, moteris aplanko pogimdyvinė melancholija. „Jei apie ją žinai iš anksto, ji išgyvenama visiškai kitaip. Moteris supranta, kad viskas su ja gerai, o aplankiusi būsena – natūrali. Tiesiog taip veikia hormoninė sistema“, – aiškina S.Vizgaudienė.
 
Prie hormoninių svyravimų prisideda ir realūs naujagimio priežiūros iššūkiai – neramios naktys, nuolatinis nuovargis, nauji rūpesčiai. Mamų psichologinė būsena pirmuosius mėnesius dažnai kinta: vieną dieną viskas atrodo gerai, kitą – jau nebepavyksta susidoroti su paprasčiausiais dalykais.
 
Tuo metu, anot specialistės, itin svarbi aplinkinių parama ir pagalba. „Labai rekomenduotina naujosioms močiutėms, jei gali, pirmąsias dvi savaites būti šalia ir padėti. Pirmosios savaitės yra kritinės, kad mama atsigautų, o močiutės būtų arti ir galėtų paremti tiek, kiek reikia“, – pataria ji.
 
Kai veidrodis – priešas
 
Dar vienas iššūkis, su kuriuo susiduria pagimdžiusios moterys – kūno pokyčiai. „Palyginti su visa kita problematika nėštumo metu ir po gimdymo, nerimas dėl kūno pokyčių atrodo lyg kažkas, apie ką nedera kalbėti. Tarsi būtų gėda prisipažinti, kad – taip, man neramu dėl savo išvaizdos. Bet išgyvenimų moterims būna daug“, – teigia S.Vizgaudienė.
 
Problemą, anot pašnekovės, gilina socialiniai tinklai. „Matome tas mamas, kurioms genetiškai pasisekė – kilogramai krenta tarsi savaime. Bet didžioji dalis moterų yra kitokio sudėjimo. Kai orientuojamės į tas, kurioms fiziologiškai lengviau atsigauti, gimsta nemeilė sau. Moterys nebegali džiaugtis ryšiu su vaiku, malonumais, kuriuos atneša motinystė. Vietoje to visa energija koncentruojama į kūną ir nepasitenkinimą juo“, – pastebi psichologė.
 
Svarbų vaidmenį, normalizuojant kūno pokyčius po gimdymo, anot specialistės, atlieka mamyčių grupės. Jose susitinka įvairaus sudėjimo moterys, susiduriančios su panašiais iššūkiais. „Ten pamatai, kad ne tu viena po gimdymo atrodai ne kaip instagramo modelis. Gali pasijusti sava tarp savų“, – sako S.Vizgaudienė.
 
Ji primena: „Formas susigrąžinsi, jei norėsi. Bet tų pirmųjų mėnesių su mažyliu, tų pirmųjų šypsenų – to jau niekada nebepakartosi. Geriau dėmesį nukreipti į tai, kas tikrai svarbu.“
 
Ragina atsipūsti
 
Psichologė atkreipia dėmesį, kad visuomenė paprastai linkusi mamoms klijuoti etiketes: griežtos rutinos mama, helikopteris, laisvo auklėjimo, tobula mama. „O kokia mama laiminga? – klausia S.Vizgaudienė. – Laiminga ta, kuri leidžia sau būti netobula. Labiau atsipūtusi.“
 
Pasak specialistės, atsipūtusi mama – tai ne ta, kuri viską daro paviršutiniškai ar abejingai, o ta, kuri geba į gyvenimą ir į vaiką žvelgti su švelnumu. „Tokia mama mažiau įsitempusi, daugiau pasitiki savimi. Ji moka pažiūrėti į viską paprasčiau: kūdikis nori valgyti – maitina, nori miegoti – migdo. Bet jei pati nori pažiūrėti serialą – žiūri ir dėl to kaltės nejaučia.“
 
Visai kitaip, psichologės teigimu, jaučiasi viską sureikšminti linkusios mamos. „Būna mamų, kurios visko prisiskaičiusios, turi savo guru, kurias stengiasi griežtai sekti. Jos planuoja, lygina, tikrina save kasdien. Siekia būti ne tiesiog mama, o labai gera mama. Bet tada motinystė pamažu virsta kalėjimu. Atsiranda spaudimas, kontrolė, įtampa. Ji ima reikalauti iš savęs, iš partnerio, iš visų aplinkui. O juk motinystė turėtų būti apie lengvumą, artumą, buvimą kartu“, – komentuoja S.Vizgaudienė.
 
Ji atkreipia dėmesį, kad moksliniai tyrimai patvirtina glaudų emocinį ryšį tarp motinos ir vaiko, ypač pirmaisiais kūdikio gyvenimo metais. Kūdikis nuo pirmųjų dienų intuityviai „skaito“ mamos būseną – iš jos veido išraiškų, balso intonacijų, lytėjimo ir net kvėpavimo ritmo. Tai tampa jo pirmąja saugumo ir pasaulio pažinimo kalba.
 
„Jei mama geba išlikti rami ir atsipūtusi, net kai kyla iššūkių, vaikas tai jaučia. Tada ir jis pasaulį priima ramiau – būna mažiau dirglus, mažiau nerimastingas“, – pastebi psichologė.
 
Dėl šios priežasties emocine pusiausvyra verta pradėti rūpintis dar nėštumo metu, pabrėžia ji.
 
„Kartais mes, moterys, nelinkusios stengtis dėl savęs, kartais nebūname sau svarbios. Bet kai suprantame – mano ramybė tiesiogiai veikia mano vaiką – viskas įgauna prasmę. Mano vidinė pusiausvyra tampa dovana jam.“

---

 
Verta žinoti

nesibaigiantis intensyvus liūdesys bei tuštumos jausmas,
interesų bei malonumo jausmo praradimas,
užsisklendimas savyje, vengimas bendrauti net su pačiais artimiausiais žmonėmis,
nuolat besitęsiantis nerimas, nepasitenkinimas, padidėjęs dirglumas,
 
nemiga arba padidėjęs mieguistumas,
energijos, motyvacijos stoka ir nesibaigiantis nuovargis,
verksmingumas,
kūno svorio bei apetito pokyčiai,
kaltės ir nevisavertiškumo jausmas,
dėmesio sutrikimai,
 
sunkumai priimant sprendimus,
įkyrios, gąsdinančios mintys apie baimę sužeisti, pakenkti kūdikiui ar susižeisti pačiai, nesidomėjimas, abejingumas kūdikio atžvilgiu,
mintys apie savižudybę.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!