Kas gali būti svarbiau už gyvybę? Tėvynė, kai ją reikia ginti. Vaikai. Šeima. Bet ar verta ją atiduoti už šventę? Krepšinio lemiamas varžybas? Pasisėdėjimą su draugėmis prie kavos puodelio?
Karantinas pasauliui diktuoja taisykles. Negali vaidinti, kad esi stipresnis už stichiją. Todėl paklūstame. Perjungiam pavaras. Tačiau nespaudžiam STOP. Atvirkščiai, pagalvojom, o kodėl nepabadžius kitaip?
Nes šiandien viskas ne taip kaip vakar.
Geidžiamiausia preke tapo medicininė kaukė ir dezinfekcinis skystis. Iki šiol buvusios vertybės bei laisvės įgauna kitokią prasmę. Koronaviruso pandemija tikrina. Valdžią, visuomenę, mane asmeniškai. Manau, mažai tokių, kurie nenori žinoti, kas vyksta. Atvirkščiai, informacija yra pagrindinis dalykas, šiuo metu galintis daugiausiai. Tiksli ir operatyvi, nepadailinta grąžina žmones į realybę, vyriausybes priverčia dirbti, o Seimą rinktis balsuoti. Šiais socialinių tinklų karaliavimo laikais neįmanoma, kad atsirastų skylė, kurios neužpildytų
feisbukų ir
instagramų vartotojai. Jie - milžiniška redakcija, informatorių jūra, kurioje yra visko.
Veltui ekstremalios situacijos vadovas pasikinkęs teisininkus bando ant informacinio kalno užridenti Sizifo akmenį, kad niekas kitas be jo nepultų pranešti naujienos apie koronavirusą. Graudžiai naivus noras liepti, kad jo visuomenės informavimo grupė su Temidės vėzdo pagalba taptų vieninteliu informavimo šaltiniu. Priežastis paprasta - ji neįgali. Jeigu aš įdarbinčiau tokią informavimo tarnybą, savaitraštis virstų mėnraščių. Ne iš gero gyvenimo žurnalistai skambina į gydymo įstaigas, o medikai atgaliniu ryšiu jiems. Valdžios palaimintas biurokratinis informavimo tarnybos šaltinis teka aprūdijusiu vamzdžiu. Jo žinios, kol vadas grimuojasi televizoriui, pasensta. Pateikiamos taip, kad žmonėms pro vieną ausį įeina, o pro kitą išgaruoja. Pati rašiau spaudos patarėjai, lažinausi su kolegomis, norėdama pakalbinti. O ne. Per mažas, matyt,
penzelis esu dideliems SAM žygiams. Ot, jeigu kas iš frakcijos skambteltų, stumteltų, tada kitas reikalas...
Informacinio lauko ūkai, gąsdinimai, draudimai, realios padėties ignoravimas tik sustiprino kovinę dvasią. Jausmas pakylėtas, panašus į Sąjūdžio laikus. Yra su kuo būti!
Buvo toks mokslas. Mokslinis komunizmas. Ten irgi nemažai papezėta apie tai, kad visi viską gali ir visi viską moka. Apie valdžią ir apačias. Ir kad toms apačioms visai nieko atsidurti valdžios vietoje. Medikai, mokytojai, dailininkai, žurnalistai... Niekas atėjęs iš kitur už juos nebus protingesnis ligoninėje, studijoje, redakcijoje. Todėl vienintelis kelias ekstremaliam visko viršininkui - nuveikti profesionalų darbus. Nertis iš kailio, kad viskas vyktų kuo sklandžiau. Sunku? O kam dabar lengva? Bet verta pasistengti. Geriau, kai už nugaros alsuoja didžiulė bendrystė negu keli ponai, kuriems likimas lėmė spręsti, kam duoti ar kokias pareigas su nebloga alga pasiūlyti. Trumpajam laikotarpiui. Reputaciją prarasti daug proto nereikia. Bet kaip po to gyventi?
„Lietuvos sveikatos“ žmonės pirmą kartą per 26-erius metus paklūsta karantino taisyklėms ir nuo rytojaus perkrauna įprastą darbo ritmą. Paliekame įprastą komforto zoną, namais tapusią redakciją, ketvirtadienio gamybinius, rytinius aptarimus su kava. Saugodami vienas kito sveikatą ir įprastą kūrybinę erdvę neriam į darbus nuotoliniu būdu. Į internetinį portalą. Parašėme raštus paštui, spaustuvei, logistikai. Prenumeratorių karantino metu prašome supratimo. Jūs mums ypatingi. Visiems mums laikraščio puslapių čeženimas primins gerus laikus, kurie tikrai sugrįš. Karantinas turi pabaigą!
Portale
lsveikata.lt žadame dar daugiau informacijos. Savaitraštis nebespėtų su įvykiais. Jo tikslas kitas - įvykių analizė, reportažai, žurnalistiniai tyrimai. Bus ir to, tačiau temos diktuos kitokį formatą. Čia aš apie tylinčias mūzas, kai už vartų pandemija.
Mes gerbiame socialinių tinklų zvimbimą. Jis visoks, bet ten visada įtampa, diskusijos, neatsakyti klausimai. Nauji vardai su įdomiomis įžvalgomis. Tai gimsta kiekvieną minutę.
Ir pabaigai.
Aš suprantu tuos ne laiku susiruošusius keliauninkus, kurie taip veržiasi į namus. Be jų gyvenimas darda velnias žino kur. Ir į ką atsitrenks, neaišku. Bet mūsų gatvės šiandien tuščios. Ateina kitokia tikrovė, kai bendrumas ir draugai persikelia į virtualią erdvę. Dabar svarbiausia išsaugoti tą jausmą, kad kai viskas baigsis. Šypsosimės atsitiktiniams praeiviams ir jie atsakys tuo pačiu. Gal tai šiandieniai mūsų draugai, pasislėpę už kompiuterių ekranų.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: