- Augote bohemiškoje aplinkoje. Kaip tas pasaulis atrodė vaiko akimis?
 
- Augau kuriančių žmonių šeimoje: mano tėvai yra vieni Užupio Respublikos kūrėjų. Mama – grafikė, tėtis – skulptorius, tad mūsų namuose visada vyko patys nuostabiausi nuotykiai. Nuolat rinkdavosi menininkai, kūrėjai, Vilniaus „grietinėlė“, vyko vakarėliai, performansai, improvizacijos. Būdama vaikas visa tai stebėjau iš arti.
Nors tėvai labiau linko į vizualiuosius menus, o ypač juos kūrė su mus supančia Užupio bendruomene, aš nuo mažens labiausiai norėjau koncentruotis į muziką, dainavimą, balsą. Lyg visa ta bohemiška aplinka mane būtų atvedusi ne į tėvų pasaulį, o į savą – garso menų pasaulį.             
Tėvai nuolat kartojo, kad mes galime gyventi taip, kaip norime: galime dainuoti, piešti, kurti skulptūras, rašyti knygas ir iš to pragyventi. Ir tai buvo ne tik žodžiai – jie tuo tikėjo, jie tai darė ir tai įrodė savo pačių gyvenimu.
 
- Studijuoti meną ir muziką išvykote į Olandiją. Kas lėmė tokį pasirinkimą?
 
- Tiesiog pajutau norą pabandyti mokslus svetur. Išsiunčiau paraiškas ir į Ispaniją, ir į Olandiją. Ispanai atsakinėjo lėtai, o Olandija sureagavo akimirksniu, tad sprendimas tarsi susidėliojo savaime.
Olandija yra multikultūrinė šalis su itin aukšta studijų kokybe. Pradėjau nuo muzikos prodiusavimo, o vėliau perėjau į šiuolaikinio meno studijas. Tai buvo nepaprastai turtingas ir intensyvus gyvenimo etapas – tiek žiniomis, tiek žmonėmis, kuriuos ten sutikau.


 
- Į Lietuvą grįžote ne viena – su sūnumi Pranu po širdimi. Kokios mintys aplanko, prisimenant tą laiką? Paraleliai sėkmingai klostėsi ir jūsų muzikinė karjera…
 
- Nors buvau labai jauna, o mano bendraamžiai tuo metu apie vaikus net negalvojo, viduje jaučiau, kad esu tam pasiruošusi. Kaip nuo vaikystės žinojau, kad kursiu muziką, taip pat tvirtai žinojau, kad noriu būti mama.
Dažnai žmonės manęs klausia, kaip man pavyko vienai auginti vaiką, bet tiesa yra tokia, kad aš jo neauginau viena. Mano šeima buvo ir yra didžiausia atrama. Jie ne tik padėjo man auginti Praną, bet ir suteikė galimybę tęsti karjerą, kurti muziką, koncertuoti. Dėl jų šiandien galiu būti ten, kur esu.
Prisimenu, kad pradėjau koncertuoti vos Pranas sulaukė keturių mėnesių. Važiuodavau į koncertą, o per pertrauką atvykdavo kas nors iš šeimos su mano sūneliu – duodavau pienelio, ir vėl grįždavau į sceną.
 
- Kuo kitoks buvo dukrelės Ugnės atėjimas?
 
- Pamenu, kad iki aštunto nėštumo mėnesio vedžiau balso dirbtuves, koncertavau – turėjau tiek daug energijos, kad kartais atrodydavo, jog mane sustabdo tik vis didėjantis pilvas. (Juokiasi.) Būdavau nuvežama visai prie scenos, o jei festivalis vykdavo gamtoje, mane lydėdavo iki pat vietos, kad nereikėtų toli eiti. Tuomet vėl būdavau grąžinama už parankės.
Tai buvo švelnus, gražus laikas. Laukiant Ugnės, mano pilve gimė ir kelios mergaitiškos dainos – jos tiesiog atėjo, kaip dovana jai. O į sceną grįžau labai greitai: jau praėjus dešimčiai dienų po gimdymo turėjau pirmą koncertą – Opus 3 radijo stoties gimtadienyje. Buvo nuostabus jausmas taip greitai vėl dainuoti. Mes, moterys, esame tikrai galingos. Mūsų kūnai gali labai daug. Ir Ugnės atėjimas man tai dar kartą parodė.
 
- Ne tik kuriate muziką, bet ir užsiimate muzikos terapija. Kaip atradote šią sritį?
 
- Man visada buvo svarbus buvimas scenoje, bet lygiai taip pat – buvimas su žmogumi akis į akį muzikos terapijos kabinete. Kalbėjimasis apie jautrius gyvenimo dalykus per muziką. Nes muzika sukuria šiltą, jaukią ir saugią erdvę kalbėti net apie pačius sudėtingiausius dalykus. Ji leidžia išjausti sunkius jausmus, juos pamatyti, paleisti, išsilaisvinti.
Muzikos terapija nėra tik „graži veikla“. Ji turi aiškų fiziologinį ir psichologinį poveikį, leidžiantį žmogui pamažu keisti būseną iš įtampos į ramybę, iš chaoso į tvarką, iš užstrigimo į kūrybinį judėjimą.
Moksliniais tyrimais įrodyta, kad muzika tiesiogiai veikia žmogaus nervų sistemą: ji mažina streso hormonų – kortizolio ir adrenalino – kiekį, o kartu didina dopamino ir oksitocino kiekį, kurie susiję su malonumu, ryšiu ir saugumo jausmu. Muzikos ritmas reguliuoja širdies ritmą ir kvėpavimą, o lėtos, žemo dažnio garsų struktūros aktyvina parasimpatinę nervų sistemą, kuri atsakinga už atsipalaidavimą. Taip pat žinoma, kad dainavimas ir kvėpavimo darbas sinchronizuoja kūno ir smegenų veiklą: aktyvinamas klajoklio nervas, stabilizuojasi emocijos, gerėja imunitetas. O kai žmogus kuria ar improvizuoja, smegenyse suaktyvėja sritys, susijusios su saviraiška, pasitikėjimu, socialiniu ryšiu ir net neuroplastiškumu – gebėjimu keistis.


 
- Sudomino jūsų „Laukinio balso“ projektas. Apie ką ši idėja?
 
- Mane seniai žavėjo idėja, kad kiekvienas žmogus turi ne tik profesionalų ar „gražų“ balsą, bet ir natūralų, instinktyvų, laukinį balsą – tą, kuris nereikalauja leidimo. Tą, kuris kyla iš kūno ir emocijų, iš gilaus vidinio judesio. Tą, kuris gali būti tylus, šiurkštus, virpantis, gergždžiantis, šnabždantis, verkšlenantis, dainuojantis – ir visuomet tikras. „Laukinis balsas“ skirtas būtent ne scenai, o ritualui. Ne publikai, o sau. Ne tobulumui, o tikrumui.
Mano tikslas buvo padėti žmonėms atrasti tą balsą, kuris nėra cenzūruojamas, lyginamas, kritikuojamas. Balsą, kuris gali būti naudojamas kasdieniame gyvenime – rytiniuose ritualuose, vakaro susibūrimuose, namų erdvėje, draugų ratelyje. Balsą, kuris padeda pereiti tam tikrus gyvenimo etapus: gimimus, netektis, pradžias, pabaigas, vidinius virsmus. Tai tarsi mūsų vidinė scena mikrolygmeniu, kurioje nereikia ploti, nereikia įtikti, nereikia atitikti jokio žanro. Ten svarbiausia – ryšys su savimi ir su savo kūnu.
„Laukinis balsas“ padeda sugrįžti prie archetipiško, senovinio, ritmingo dainavimo, prie balso kaip įrankio, kuris visais laikais buvo naudojamas gydymui, bendruomenei telkti, emocijoms transformuoti.
 
- O kiek jums svarbi tyla? Ir ar tenka malonumas joje pabūti?
 
- Kasdienybėje tylos turiu nedaug, nes mano gyvenimas aktyvus: vaikai, koncertai, terapijos sesijos, kelionės. Tačiau kai tik tyla atsiranda, ją tikrai girdžiu. Jos klausau. Stebiu, kas joje glūdi. Kartais tai – jūros šniokštimas. Kartais – paukščių giedojimas. Kartais – vėjas. Kartais – miesto garsai, tolimo eismo ūžesys. Kartais – mano vaikų juokas, kuris irgi turi savo tylą tarp skiemenų, tarp kvėpavimų. Tyla yra labai gražus dalykas. Ir ji niekada nėra visiškai tyli – tai labiau kontrastas tam garsui, kuris ką tik skambėjo. Tai erdvė, kurioje galime išgirsti save.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!