M.Bielskytė: švenčiu ne tobulumą, o progresą

Rasa Kasperavičiūtė-Martusevičienė
2025-10-27
„Kiekvienais metais tampu vis išmintingesnė ir geresnė sau bei artimiesiems – būtent šį progresą, o ne neįmanomą tobulumą, renkuosi švęsti“, – sako Monika Bielskytė, pasaulyje žinoma ateities tyrėja, „Nike“ rezidentė futuristė ir Rockefellerio universiteto rezidentė – šios prestižinės institucijos mokslininkai yra pelnę daugiausia Nobelio premijų biomedicinos srityje pasaulyje. Kadaise tikėjusi, kad darbas iki išsekimo yra pranašumo ženklas, šiandien „Protopia Futures“ įkūrėja neša kitokią žinią: nėra nieko, dėl ko būtų verta rizikuoti savo sveikata.
M.Bielskytė: švenčiu ne tobulumą, o progresą
„Šiandien rinkdamasi gyvenimo būdą stengiuosi remtis geriausiomis mokslinėmis žiniomis, bet nesu apsėsta „kūno optimizavimu“ – tai tik dar vienas pavojingas būdas stumti save iki kraštutinumo. Šiandien niekas, absoliučiai niekas, nėra tiek svarbu, kad dėl to aukočiau savo fizinę ar psichinę sveikatą“, – sako Monika Bielskytė, pasaulyje žinoma ateities tyrėja, „Nike“ rezidentė futuristė ir Rockefellerio universiteto rezidentė.

- Monika, koks jūsų ryšys su Lietuva? Ar dažnai čia lankotės?
 
- Išvykau iš Lietuvos į Paryžių būdama 17-os, nuo tada keliavau, dirbau ir tyrinėjau daugiau nei šimte šalių. Johanesburgas Pietų Afrikoje dabar man yra labiau namai nei bet kuri kita vieta.
Lietuvos vasaros – tokios stebuklingos. Stengiuosi praleisti kuo daugiau laiko mėgaudamasi miško žemuogėmis, mėlynėmis, grybais ir visomis nuostabiomis gamtos dovanomis, kurių taip sunku rasti kitur pasaulyje.
 
- Kaip susidomėjote futurologija?
 
- Karjerą pradėjau kaip kūrybos direktorė su labai išskirtiniu futuristiniu stiliumi, bet sulaukusi 25-erių, po beveik mirtinos nelaimės Japonijoje, nusprendžiau pasukti kryptį – nuo klausimo „kaip atrodo ateitis” perėjau prie „kodėl ateitis turėtų atrodyti būtent taip ir ar ji galėtų atrodyti kitaip“.

Nuo ankstyvos vaikystės nuolat klausdavau „o kodėl?“ – ir niekada nenustojau. Tėtis, buvęs gydytojas, man trimetei aiškindavo, kaip „šokoladas virsta kakučiu” su visomis sudėtingomis virškinimo sistemos detalėmis... Tai pasėjo tą nepasotinamą, beveik patologinį smalsumą – norą suprasti, kodėl pasaulis yra toks, koks yra, ir ar galėtų būti kitoks.


 
- O mokate gyventi „čia ir dabar“?
 
- Man, kaip futurologei su autizmo spektru ir ADHD, sunku vertinti „dabar“ be visų ateities scenarijų ir jų priežasčių galvoje. Šis beveik neįprastas šablonų atpažinimas man padeda puikiai dirbti savo darbą, bet nebūtinai „tiesiog atsipalaiduoti“ ar užsiimti „small talk'u“.
Būti „čia ir dabar“ man tapo sąmoninga praktika – nes tai neateina natūraliai. Vietoj meditacijos, kuri netinka žmonėms su ADHD ir autizmo sensoriniais iššūkiais, užsiimu oro ir cirko akrobatika, gamtinėmis veiklomis – žygiuoju, kopiu, nardau. Būtent ten, kai reikia itin susikaupti, kad išvengčiau nelaimės, mano mintys nutyla ir lieku dabarties akimirkoje.
 
- Užsiminėte apie autizmą ir ADHD. Ar mes pakankamai žinome apie neuroskirtingumą?
 
- Mūsų supratimas apie neuroskirtingumą, ypač autizmą, yra ne tik ribotas, bet gėdingas. Neuroskirtingumas, kaip ir daugelis nematomų negalių bei moterų sveikata – tai sritys, kurios buvo beveik tyčia ignoruojamos.
Augdama savo intelektinius, sensorinius ir neurologinius skirtumus suvokiau beveik tik kaip trinties, skausmo ir stigmos šaltinį. Bet laikui bėgant supratau, kaip visi tie skirtumai padarė mane būtent tokia, kokia esu – gebančia unikaliai ir vertingai įžvelgti. Nors tam tikra aplinka gali būti labai ribojanti, mano neuroskirtingumas neatsiejamas nuo to, ką laikau savo didžiausiomis beveik supergaliomis.
Dėl šios įvairovės, skirtingumo ir kitoniškumo mes, kaip visuomenė, esame turtingesni. Pats metas pagaliau susidomėti tikra viso šio kompleksiškumo moksline puse, nes laukia tiek daug įdomių atradimų apie tai, kas esame ir kokiame nepaprastame pasaulyje gyvename.
 
- Praktikuojate jogą, rūpinatės kūnu, daug laiko leidžiate gamtoje. Ar visa tai darote sąmoningai? Kaip atėjote prie tokio gyvenimo būdo?
 
- Kai man buvo dvidešimt, maniau, kad nemiegoti naktimis ir dirbti iki išsekimo yra kažkoks tobulumo, pranašumo ženklas. Nieko negalėjo būti toliau nuo tiesos – tai supratau tik po beveik mirtinos nelaimės ir mėnesių sveikimo. Manau, kad prisiminimas, kaip balansavau ant mirties ribos, kaip skaudėjo visą kūną, kaip negalėjau net pajudėti, o vėliau – intensyvus skaitymas apie poilsio ir miego mokslą – visa tai kardinaliai pakeitė gyvenimą, kaip man sukako trisdešimt.

Šiandien rinkdamasi gyvenimo būdą stengiuosi remtis geriausiomis mokslinėmis žiniomis, bet nesu apsėsta „kūno optimizavimu“ – tai tik dar vienas pavojingas būdas stumti save iki kraštutinumo. Šiandien niekas, absoliučiai niekas, nėra tiek svarbu, kad dėl to aukočiau savo fizinę ar psichinę sveikatą. Žinoma, ne visada viskas sklandu – vis dar linkstu per daug dirbti ir stresuoti, bet jaučiu, kad kiekvienais metais tampu vis išmintingesnė ir geresnė sau bei brangiems žmonėms. Šį progresą, o ne neįmanomą tobulumą, ir renkuosi švęsti.


 
- Profesiniais klausimais konsultuojate tokius grandus kaip BBC, Disney, Google, Huawei. Ko jie klausia? Kas jiems rūpi?
 
- Klausia „kokia bus x ateitis“. Primenu, kad mano darbo tikslas – ne būti „orakulu“, bet padėti suprasti, kaip atėjome į dabartinę akimirką, kodėl darome tam tikras prielaidas apie tai, kokia ateitis tikėtina, įmanoma ir pageidaujama, ir ar galėtume įsivaizduoti bei VEIKTI kitaip, jei būtume geriau informuoti ir labiau įkvėpti.
 
- Kiek pagrįstos baimės, kad dirbtinis intelektas jau artimoje ateityje visiškai pakeis žmogų?

 
- Didžioji dalis šio diskurso yra net ne mokslinė fantastika, bet gryna fantazija, juo labiau ne mokslas. Visa tai paremta hierarchiniu mąstymu, kad žmonės yra kažkoks tobulas evoliucijos rezultatas ar tobulas dievo kūrinys. Tačiau žmonės visiškai priklausomi nuo platesnės gyvybės ekosistemos šioje planetoje – taip, kai kuriose srityse esame suvokiantys ar gabūs, bet kitose srityse kitos rūšys mus pranoksta.
Taip pat nėra jokios universalios, objektyvios intelekto hierarchijos, kurią DI galėtų pranokti. Kompiuteriai nėra sąmonė. Kaip ir ankstesni supaprastinti modeliai – telegrafai ar telefono komutatoriai, su kuriais kadaise lyginome savo smegenis. Be to, svarbu ne tik smegenys – visas pažinimas yra įkūnytas ir neatsiejamas nuo kūniškos patirties, kurios silicio technologijos tiesiog negali atkurti, nebent labai skurdžiame simuliakre.
Galbūt pats laikas persvarstyti, ką labiausiai vertiname ir kokie turėtų būti mūsų prioritetai šių naujų technologijų kontekste.
 


- Kalbant apie ilgaamžiškumą ir žmonių sveikatą – mokslas jau pasiekė stebėtinų rezultatų. Ką prognozuotumėte ateinančiam dešimtmečiui?
 
- Mane erzina, kad visą ilgaamžiškumo diskursą užvaldė biohakingo veikėjai kaip Bryanas Johnsonas – egoistiški apsišaukėliai, nukreipę dėmesį nuo rimto mokslo į liguistą apsėdimą savęs optimizavimu ir bėgimu nuo realybės.
Mūsų sveika senatvė priklauso nuo trijų ramsčių: aplinkos sveikatos, visuomenės sveikatos ir mūsų asmeninių galimybių priimti sveikatai palankius sprendimus.
Dabar matome beveik stebuklingus mokslo proveržius, galinčius radikaliai pailginti sveiką gyvenimą. Bet kartu stebime biosferos griūtį su precedento neturinčia tarša, visuomenės sveikatos sistemų ardymą ir biomedicininės dezinformacijos potvynį. Vilties teikiantis mokslo progresas dūžta į visuomenės ir aplinkos regresą. Ateitis priklausys nuo to, ar pripažinsime jau padarytą žalą ir rasime kelią į labiau atkuriamąjį požiūrį.
 
- Ar yra koks nors mitas apie ateitį, kuris jus labiausiai linksmina?
 
- Visas „Marso kolonizavimo“ diskursas, tarsi tai būtų tik raketų mokslo klausimas. Žmogaus kūnai Marse – tai biologinė riba, prie kurios net nepriartėjome. Žemė galėtų nukentėti nuo daugybės asteroidų, branduolinių karų, pandemijų... ir vis tiek būtų šimtus, tūkstančius kartų tinkamesnė gyventi nei Marsas.
Mes išsivystėme ant šios planetos, jos gravitacijoje, atmosferoje, visiškai susipynę su biosfera. Tai tikra tiesa. Ateitis nevyksta technologijoms, dėl technologijų ar per technologijas. Ji vyksta mūsų kūnams, per mūsų kūnus, dėl mūsų kūnų.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai! 

Komentuoti:

Vardas:
Komentaras:

Komentarai

      Gydytojas ir pacientas


      M.Sakalauskaitė: nepasitikėkite socialiniais tinklais

      M.Sakalauskaitė: nepasitikėkite socialiniais tinklais

      „Plastinė chirurgija – ne tik apie grožį, bet ir apie sveikatą“, – sako plastinės ir rekonstrukcinės chiru...
      T.Kulbokienė: dar nesusitupėjau pensininkės pareigose

      T.Kulbokienė: dar nesusitupėjau pensininkės pareigose

      „Jeigu tik galėčiau, viską pakartočiau“, – sako 46 gyvenimo metus mediko profesijai paskyrusi Tatjana Kulbokienė...

      Budinti vaistinė


      Namų vaistinėlės virsta atliekų sandėliu

      Namų vaistinėlės virsta atliekų sandėliu

      Valstybinės ligonių kasos (VLK) duomenimis, pernai Lietuvos gyventojai į vaistines utilizavimui grąžino daugiau nei 47,4 tonos pas...
      Vaistininkai: sąlygos mus verčia zombiais

      Vaistininkai: sąlygos mus verčia zombiais

      „Darbuotojams skauda“, – tokią darbdaviams adresuotą žinią siunčia Vaistinių darbuotojų profesinės sąjungos pirm...

      Sveika šeima


      Sekmadienis dar nesibaigė, o mintys jau apie darbą?

      Dar tik sekmadienio popietė, tačiau mintys jau sukasi apie pirmadienio darbus, vakare sunku užmigti, ima skaudėti galvą ar pilvą, stipriau plaka širdis. Pirmadienio rytą tokia savijauta gal ir nestebintų, tačiau kodėl organizmas į artėjančią darbo savaitę kartais pradeda reaguoti dar nepasibaigus savaitgaliui ir kada vadinamas...

      Pakalbėkim apie tai


      Svetur


      Niujorkas nusprendė: robotas – ne draugas

      „Nė viena bendrovė neturėtų brukti vaikams pokalbių robotų, kurie skatina žalotis arba apsimeta jų draugais ar kuo nors daugiau“, – pasirašydama naują įstatymą, pareiškė Niujorko valstijos gubernatorė Kathy Hochul. Nuo 2027 m. birželio 1-osios dirbtinio intelekto pokalbių robotai valstijoje nebegalės n...

      Redakcijos skiltis


      Komentarai


      Žiedai ir pažadai
      Henrikas Vaitiekūnas Žiedai ir pažadai
      Šeimos gydytoja apie eiles: gydytojas yra, bet su siuntimu pas jį nepateksi
      Alma Astafjeva Šeimos gydytoja apie eiles: gydytojas yra, bet su siuntimu pas jį nepateksi
      Ar valstybei rūpi visi jos vaikai?
      Rasa Račienė Ar valstybei rūpi visi jos vaikai?

      Naujas numeris