– Laima, jau keletą metų gyvenate Vokietijoje. Kaip sekasi? Ar dažnai pavyksta grįžti į Lietuvą?
 
– Pavyksta grįžti ir gana dažnai – lėktuvai iš Dortmundo į Vilnių skraido du kartus per savaitę. Kaip tik grįšiu rugsėjo antroje pusėje, bus klasiokų susitikimas.
Kai grįžtu, būna intensyvus grafikas – visos draugės nori pasimatyti. O man pačiai visada norisi ir į operą, ir į teatrą, ir į koncertą. Tos lietuviškos kultūros man itin  trūksta. Tada draugės bilietais pasirūpina, ir aš sukuosi kaip vijurkas! (Juokiasi.)
 
– Vadinasi, ilgitės Lietuvos?
 
– Taip, visada! Ir Lietuvos, ir draugų. Kita vertus, bendrauju telefonu beveik kasdien su pačiomis mylimiausiomis draugėmis. Bet mano vyras, pati didžiausia meilė, yra čia. Tai kompensuoja.
 
– Ką tik pasibaigė Europos krepšinio čempionatas. Neabejoju, kad stebėjote ir sirgote. Kaip vertinate mūsų rinktinės pasirodymą?
 
– Noriu pagirti lietuvius. Penkta vieta yra tikrai geras rezultatas, turint galvoje, kad atsisakė žaisti daug mūsų žvaigždžių. Laimei, Lietuvos garbę ginti neatsisakė Jonas Valančiūnas.
Ši rinktinė buvo jauna ir perspektyvi. Sakyčiau, kad treneris Rimas Kurtinaitis labai gerai ir taktiškai surinko komandą. Nemanau, kad kitas treneris būtų tiek daug pasiekęs su tokia jauna komanda, ypač vidury čempionato iš žaidimo iškritus lyderiui Rokui Jokubaičiui.


 
– Jau kelerius metus itin geru krepšiniu stebina Vokietija, tapusi ir šio čempionato nugalėtoja. Kaip į tai reaguoja vokiečių sirgaliai? Ar nacionalinę rinktinę palaiko taip pat stipriai kaip lietuviai?
 
– Na, tikrai, kas galėjo pagalvoti, kad vokiečių rinktinė kada nors bus pasaulio čempionė! Taip, visi žino, koks stiprus yra vokiečių futbolas ir kad ši sporto šaka šalyje – numeris vienas. O žiūrinčiųjų krepšinį yra visai nedaug. Net nustebau, kad šį čempionatą transliavo RTL!
 
– Pati dar mėtote į krepšį?
 
– Galiu pasigirti – pas mus miestelyje šiemet pastatė žaidimų aikštelę su krepšinio lankais! Paprastai ten vaikai futbolą žaidžia, bet dabar per čempionatą mačiau, kad išbėgo ir į krepšį pamėtyti. Sakau, reikės iš Lietuvos atsivežti savo krepšinio kamuolį ir eiti pamėtyti. Ta meilė krepšiniui niekur nedingo.
Krepšinį žaidžiau jau nuo penkerių, kai tėtis nuvedė į sporto mokyklą, iki pat universiteto. Radviliškyje visada žaidžiau kaip vidurio puolėja, o universitete treneris pastatė į įžaidėjos poziciją. Sakau: „Nemoku įžaisti kamuolio!“ Tada pamažu krepšinio mano gyvenime mažėjo. Na, to praktinio krepšinio.


 
– Tęsiant temą apie krepšinį, neseniai kilo skandalas dėl Roberto Javtoko pasisakymo apie kūdikio susilaukusią jo komandos krepšininkę bei jos vyrą. Kaip vertinate šią situaciją?
 
– Nors visuomet esu pirmoji, stojanti į moterų pusę, šįkart norisi palaikyti Robertą. Jo kalboje nematau nei seksizmo, nei rasizmo. Pažįstu beveik visą jo šeimą – tai dori, sąžiningi, inteligentiški žmonės, kurie niekada nieko negalėtų įskaudinti.
Laidoje jis norėjo pasakyti gerą žodį: „Turime jauną krepšininkę, ji charizmatiška, perspektyvi, ką tik pagimdė kūdikį ir vis tiek treniruojasi.“ O dabar kažkas čia seksizmą įžvelgia. Nepamąsčius, bet be jokio ketinimo pažeminti ar įžeisti leptelėtas dar vienas žodis, ir viskas – žmogaus karjerai galas, nepaisant to, kad atsiprašė ir nuoširdžiai išgyveno.
Į „Kibirkštį“ jis investavo asmeninius pinigus, kiek žinau. Tai buvo jo gyvenimas. Koks stresas visai šeimai…
 
– Ar pati, būdama viena iš nedaugelio moterų sporto žurnalistikoje, susidūrėte su seksizmu?
 
– Pamenu, būdavo trenerių, kurie mėgindavo kabinėtis, kviesdavo į pasimatymus. Tekdavo priminti, kad esame profesionalai ir kiekvienas dirbame savo darbą.
Perėjau visą „virtuvę“: dirbau radijuje, televizijoje, buvau žurnalistė, vedžiau laidas, tapau sporto redakcijos vadove. Mane išrinko Lietuvos sporto žurnalistų federacijos prezidente, ja buvau daugiau nei tris kadencijas. Tada išrinko į Pasaulio sporto žurnalistų federaciją viceprezidente. Praktiškai vieni vyrai mane rinko! Kad būtum gerbiama ir turėtum tvirtas pozicijas, iš tikrųjų turi būti geriausia. Tai – faktas.
Žinau moterų sporto žurnalisčių problemas pasaulyje. Afrikoje, pavyzdžiui, redaktorius tiesiai sakydavo: „Jeigu su manimi nemiegosi, nedirbsi.“ Irane moterys negalėdavo eiti į stadioną, kur žaidžia vyrai. Mes Europoje, panašu, dar gerai gyvename. Ir kuo toliau, tuo geriau.
 


– Paskutiniais darbo televizijoje metais teigėte patyrusi mobingą ir psichologinį smurtą. Kaip priėmėte sprendimą palikti mylimą darbą?
 
– Lietuvoje vyresnio amžiaus žmonės televizijoje nebereikalingi… Prie manęs kabinėjosi kiekvieną dieną, liepdavo atsiskaityti už kiekvieną žingsnį, tai buvo siaubingas psichologinis teroras.
Nors esu Ožiaragis, stipri kaip uola, tuo pat metu esu ir jautri. Pavyzdžiui, dabar Lietuvos rinktinė žaidžia, visa salė gieda himną – aš čia, Vokietijoje, kartu giedu ir verkiu, nes man tai taip gražu ir jautru…
Darbe laikydavausi, šypsodavausi, o po to sėsdavau į mašiną ir verkdavau. Namo vėl turėdavau grįžti tvirta – nenorėdavau nervinti nusilpusios mamytės. Apmaudą išliedavau tik pokalbių su dabartiniu vyru metu.
Kasdien drebėjo rankos, nervai buvo visai nusilpę. Ir tada atėjo tokia išganinga mintis: „Laima, juk tu nedirbsi iki pat mirties čia. Jeigu dabar sveikata pairs, iš viso nebegalėsi dirbti.“ Supratau, kad sveikata yra svarbiau ir meilė yra svarbiau negu darbas. Nusprendžiau išvažiuoti į Vokietiją – pasirinkau meilę ir sveikatą.
Tiesa, tada žurnalistai klausinėjo, kur važiuoju, pas ką… Niekam nieko nesakiau, bet vis tiek sugalvojo, ką parašyti: „Janušonytė ištekėjo už senuko milijonieriaus.“ (Juokiasi.) O kiti dar dabar mane senmerge vadina, nors tai jau trečioji mano santuoka. (Juokiasi.) Psichologiškai atlaikyti man gyvenime teko nemažai.
 
– Bet optimizmo ir tvirtumo nepraradote…
 
– Teisybė. Man ypač padėjo mylimas vyras, kuris visuomet palaikė. Jo palaikymas leido man nepalūžti ir išlikti tokiai, kokia esu.
Visada turėjau tvirtą nuomonę ir nebijojau jos reikšti. Už tai mane ir vadina tiesmuka – kalbu nevyniodama žodžių į vatą. Gali nepatikti mano žodžiai, bet niekada nepasakysite, kad buvau nenuoširdi.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!