- Jau vienuolika metų rašote vaikams, o neseniai pasirodė ir pirmasis jūsų romanas suaugusiems – „Mylimi kaulai“. Ko tikėtis dabar?
 
- Dabar dirbu prie knygos visai šeimai. (Juokiasi.) Mintys kilo rašant „Mylimus kaulus“, nes surinkau daug medžiagos apie metų šventes. Supratau, kad trūksta tokios knygos, kur šventės „atkraustomos“ į šiuos laikus.
Man tiesiog savaime taip nutinka, kad šokinėju tarp amžiaus grupių. Buvo knyga kūdikiams, knyga vyriausiems paaugliams, kur atotrūkis dar didesnis negu tarp paauglių ir suaugusiųjų. Matyt, taip veikia mano galva: kad būtų skirtingi žanrai, skirtingos amžiaus grupės, ir tada nesikartoju. Kiekvieną kartą abejoju, ar pavyks, nes atrodo, kad iki tol nieko panašaus nesu rašiusi.
 
- Kas visuomet nuoseklu jūsų literatūroje, tai mitiniai, archajiški personažai, papročiai. Kaip pasirinkote šią kryptį?
 
- Visa mano kūryba stipriai susijusi su tuo, ką man vaikystėje skaitė tėtis. Jis domėjosi tautosaka, lietuviškais papročiais. Atrado juos iš knygų – Atrado juos iš knygų – Norberto Vėliaus, Jono Balio, Balio Buračo. Skaitydavo apie senąsias tradicijas ir kai kurias jų pradėdavo žaisti su mumis namuose. Aš vadinu „žaisti“, nes jis nėra senojo baltų tikėjimo išpažinėjas, bet jam patikdavo tas principas, kad šventė turi šaknis ir ritualus.
Per Vėlines, atsimenu, apversdavo staltiesę blogąja puse. „Susirinkit su mumis… iš medžių, iš vandenų dugno. Visi susirinkit“, – sakydavo tokią kalbą, kviesdamas protėvius ir visokius nelaimingus numirėlius. (Juokiasi.) Tikrai šiurpiai skambėdavo. Mes gyvenome Žirmūnuose aštuntame aukšte, pro virtuvės langus matydavosi Neris, miškai. Žiūrėdavau pro langą, ir, atrodė, matydavau, kaip tos vėlės lenda iš visų miškų, upės ir lekia į mūsų namus.
Po to tėtis vėl apverčia staltiesę gerąja puse, sudeda patiekalus ir vakarieniaujam. Mama po poros metų tokio laikymosi sakė, kad tai primena spiritizmo seansą ir gal baikim čia kviesti tas vėles, skenduolius. (Juokiasi.)
 
- O pati laikotės kokių Vėlinių tradicijų?
 
- Rašydama „Sielą sumuštinių dėžutėje“, daug skaičiau apie vėles. Atradau, kad per Vėlines buvo tikima – jeigu maistas tamsus, per to tamsaus karšto maisto garus gali matyti susirinkusias artimųjų vėles. Kasmet išsikepame tamsų meduolį, nusiperkame tamsaus alaus.
Mano vaikystėje tėvai dažnai darydavo kruopinius vėdarus. Pradėjau ir aš juos namie daryti. Visa šeima rauko nosis – tikrai nevalgysiu, čia baisu, tu vienintelė nori. Bet aš kantriai tas kelias valandas kemšu. Galiausiai vaikai susirenka šalia, nori pažiūrėti, pabandyti užrišti. Praktikuojame tai kokius ketverius metus. Ir nebuvo nė vienos Vėlinių vakarienės, kad vaikai ir vyras tų vėdarų nevalgytų. (Juokiasi.)
Užgesiname šviesas, uždegame žvakes ir vakarieniaujant žiūrime iškeliavusių senelių ir prosenelių nuotraukas, pasikalbame. Į kapines važiuojame vėlai naktį, joms ištuštėjus.
To lietuviškoje tradicijoje man truputį trūksta. Daugelis nuvažiuoja ant kapų uždegti žvakutes, bet ar tikrai ten visi pasikalba apie šeimos narius? Susitelkia į darbą, tvarkymą, lapų grėbstymą – susirinkę vaikai nė artimojo vardo neišgirsta. „Kas čia toks buvo?”
Man gražu, kad senovėje lietuviai ant kapų nešdavo maisto, palikdavo vaišių. Gal tikrai vertingiau negu plastmasinės gėlės, nes viskas organiškai suyra ir tikrai fiziškai nukeliauja pas tuos, kuriuos aplankėme. (Šypsosi.)
 
- Mirties temos nevengiate ir kūryboje…
 
- Literatūroje labai trūksta mirties, netekties, laikinumo temų. Ypač knygose vaikams – visos sunkios temos arba eliminuojamos, arba knyga dedikuojama konkrečiai jautriai temai narplioti. Man trūksta to, kad mirtis, liga ar kiti sunkumai būtų natūrali istorijos dalis – nei ją stipriai akcentuojant, nei jos vengiant. Kaip ir gyvenime – jame yra smagių dalykų, nuotykių, bet šalia visada yra žmonių, kurie patiria netektį. Tokia yra gyvenimo realybė.
Klausydamasi savo vaikų suprantu, kad jų lūkestis yra, jog visas gyvenimas turi būti šviesus, darnus ir malonus. Bet aš vis bandau jiems priminti, kad niekas nepažadėjo, jog gyvenimas yra malonus. Jis turi daug iššūkių, yra visoks. Todėl net ir sunkiomis temomis reikia kalbėtis – natūraliai, paprastai.
 
- Kita vertus, šiurpias istorijas kuriate ir dėl smagumo, kultūros pažinimo.
- Taip. Visą laiką atsispiriu nuo originalių sakmių, tad nekuriu naujų būtybių ar jų veikimo būdų. Tai, kas jau yra folklore, „atkraustau“ į šiuos laikus. Nesprendžiu, gerai tai ar blogai, kad šiurpu – taip tiesiog yra ir aš tuo remiuosi.
Mūsų proseneliai gąsdindavo kartais dėl praktinių sumetimų – kad vaikai, kurių taip stipriai niekas neprižiūrėdavo kaip dabar, „nenugrybautų“ į pelkes, šulinius, neitų su nepažįstamais. Daug to gąsdinimo buvo tiesiog siekiant apsaugoti.
 
- O kaip šiurpios istorijos veikia šiuolaikinių vaikų psichiką?
 
- Mano sūnus mėgsta klausytis plokštelių – parsivežėme iš senelio patefoną ir mano vaikystės plokštelių su liaudies pasakomis. Kiekvienoje istorijoje kas nors kam nors sulaužo vieną kojytę, antrą. Vargšę našlaitę įmeta į žarijų duobę. Raganą pririša prie arklių ir išplėšo į visas keturias puses. Iki šiol atsimenu – kai sniegas blizga, tai blizga raganos smegenys. (Juokiasi.)
Su vyru susižvalgėme – nėra nei vienos pasakos, kuri nebūtų žiauri. Bet čia ir įdomu – kol istorijos nėra filmai ar gausiai iliustruotos knygos, vaizdiniai kuriasi vaiko galvoje. Vaikai sukuria tik tiek, kiek leidžia jų patirtis. Todėl traumuojančio poveikio negali būti, jeigu vaikas nėra to fiziškai patyręs realybėje. Tai tarsi lengvas skiepas nuo baisumų, kuriuos gali sutikti pasaulyje. Suaugusieji tas pačias istorijas girdi kitaip, nes turi visai kitas patirtis – juos daug labiau jaudina ir gąsdina.
Po kiekvienos istorijos – šiuolaikinės, liaudies pasakos ar sakmės – būtinas pokalbis, kad vaikas galėtų su suaugusiuoju kalbėtis apie viską. Tai – pamatinis dalykas, padedantis jaustis saugiam šiame pasaulyje.
 
- Artėja ir vakarietiškojo Helovyno šventė. Ar priimate ją?
 
- Man patinka jos archajiškos šaknys, kad ir nelietuviškos. Man atrodo, su folkloru ir papročiais niekas nėra gryna – viskas sumišę su kaimyninėmis ar dar tolesnėmis kultūromis. Mes vis bandome rasti tą grynuolį, bet tikrų grynuolių niekada nėra.
Helovyno kultūra prigijo Lietuvoje ir vaikams smagu – nėra jokios prasmės su tuo kovoti. Visada stengiamės namuose turėti ko nors skanaus, jeigu kas nors užsuktų. (Šypsosi.)

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!