- Karoli, kaip jaučiatės po Lenkijoje pasiektos istorinės pergalės?
 
- Laimėjimo nejutau, kol „neištiko“ apdovanojimų ceremonija, himno giedojimas… Tuomet sukilo jaudulys ir patriotiškumas. Vis tik ne dėl savęs, dėl Lietuvos kovojau. Tas suvokimas ir sudrebino kūną.
 
- Nuo kada pats šiame kelyje esate?
 
- Tenisą nuo antros klasės žaidžiau. Bet viską apvertė automobilio avarija. Tuo metu jau buvau tarp perspektyviausių šalies tenisininkų, kaip visavertis varžovas rungiausi su vyrais. Po avarijos netekau regos. Na, ir tik po dvidešimt penkerių metų pertraukos, 2021 metais, sugrįžau prie teniso. Tiesa, iki sugrįžimo būta mokymosi šliuožti vandens slidėmis, valdyti banglentę, vienu metu leidausi ir parašiutu, buvau ir ant kalnų slidžių atsistojęs. Noras išmokti slidinėti ir palaikyti sportinę formą galiausiai virto mano svajone ir tikslu pakliūti į paralimpines žiemos žaidynes.


 
- Skamba labai drąsiai, bet gal šios sporto šakos išties geba išlaisvinti iš sąstingio po patirto streso? Tik kaip ant tų slidžių atsistoti pasiryžote?
 
- Informacijos radau tiesiog internete. Paaiškėjo, kad specialioje mokykloje Šveicarijoje neregiai mokomi kalnų slidinėjimo. Ten nuvykęs ir išmokau leistis ne tik vaikams skirtomis, bet ir sudėtingomis trasomis.
Na, o prabėgus dar keleriems metams draugai planavo kelionę į Alpes ir vienas jų pasisiūlė tapti mano vedliu – neregys vienas šliuožti negali. Pabandę dviese paslidinėti ant Liepkalnio Vilniuje, greitai supratome, kad neblogai sekasi, taip kelerius metus mėgėjiškai ir slidinėjau. Na, dar vėliau likimas suvedė su dukters mokytoju, patyrusiu slidinėjimo instruktoriumi Vyteniu Makausku. Po įvykusio pokalbio ir išsiaiškinimo, kad abu norėtume dalyvauti paralimpinėse žiemos žaidynėse, pradėjome drauge dirbti. Jis tapo ne tik mano treneriu, bet ir vedliu – neregio akimis kalnuose. Taip atsirado komanda „Karolis & Vytenis Blind Ski Team“.
 
- Kodėl taip ilgai užtrukote, kol vėl tenisą pavijote?
 
- Tiesiog netikėjau, kad įmanoma žaisti nematant taip gerai, kaip anksčiau. Bet, kai sužinojau, kad yra kamuoliukas, kuris skleidžia garsus… Nors ir tada buvau labai skeptiškas, po pirmos treniruotės sudvejojau, kad gal ir įmanoma. Iki tol žaidimo galimybės man atrodė per miglotos: daug vilčių į pirmas treniruotes nedėjau, tačiau po truputį pradėjau pataikyti į tą kamuoliuką, o vėliau aplankė malonumas jį atmušus.
 
- Kaip apibūdintumėte, koks skirtumas žaisti tenisą regint ir neregint?
 
- Įprastas tenisas grindžiamas technika, reakcijomis, vizualika, motorika, tuo metu aklųjų tenise daug jausmo, girdėjimo, technika jau lieka antrame plane, bet jutimas ir laisvas judėjimas išlieka. Aklųjų tenise jokio asistento pagalbos nereikia: gana erdvioje aikštelėje esi vienas ir be jokių kliūčių. Tai ir savarankiškumas, koordinacija, koncentracija, dėmesys – visi bendražmogiški įgūdžiai. O kai dar prisideda varžybinis azartas siekiant aukščiausio tikslo, prisideda ir ambicijos. Juk tai Lietuvos garbė.


 
- Ką jums reiškia būti pasaulio reitinge trečia teniso rakete?
 
- Kuo toliau, tuo labiau žiūriu į tai kaip į formalumą. Didelės reikšmės neturi – vienuoliktas ar trečias pasaulyje esi. Šiais metais pirmą pasaulio raketę esu įveikęs du kartus. Bet ketvirtai pasaulio raketei esu pralošęs keturis kartus. Išėję į žaidimo aikštelę, nežinome, kas šiandien laimės.
 
- Klausausi jūsų ir negaliu jums to nepasakyti: nepaisant patirtos traumos, gyvenate kaip visiškai sėkmės lydimas žmogus. Netgi tampate savotišku švyturiu neregintiems.
 
- Žmonės man sako, kad įkvepiu juos. Beje, ne tik neregius, bet ir kitus sunkumus patiriančius žmones. Daug skaitau, o vienas žinomų psichologų – Eugenijus Laurinaitis – kalba apie laimę. Anot jo, tai ne kas kita kaip tik akimirka. Taigi laimėjau, pasidžiaugiau, o gyvenimas juda savo vaga. Na, dar ir Vienos universiteto neurologas ir psichiatras Viktoras Franklis savo knygoje pasakoja apie tai, kad žmogus ieško gyvenimo prasmės. Kokia bloga situacija bebūtų, turėti tikslą būtina. Netekęs regos taip pat priėmiau sprendimą sau padėti. Žinoma, daug lėmė ir tai, kad po lemtingo eismo įvykio manęs nepaliko draugai – nors dalis, tiesa, atkrito. Šeima labai padėjo: ir tėvukas, ir sesuo vežiojo į neregių pamokas ir užsiėmimus. Taip pat draugo mama vis manęs klausdavo, kaip gyvenu. Ji man ir pasakė: kuo greičiau susitaikysiu su tuo, kas man nutiko, tuo lengviau ir greičiau vėl ant kojų atsistosiu. Po avarijos daug laiko leisdavau vėl ir vėl analizuodamas savo istoriją, klausdamas, kodėl man taip nutiko… Bet po draugo mamos žodžių ėmiau žiūrėti į priekį: buvau sau pasakęs, kad mano žmona bus reginti ir du vaikus auginsiu. Taip ir susiklostė. Žinoma, skamba daug paprasčiau, nei buvo iš tiesų. (Šypsosi.)
 
- Kas asmeniškai pačiam buvo sunkiausia netekus regos?
 
- Sunkiausia buvo pradžioje: neturėjau supratimo, kaip gyventi toliau. Iki tol su aklumu nebuvau susidūręs – nei tokių pažįstamų turėjau, nei skaičiau apie tai, kaip tokie žmonės gyvena, ką jie gali. Po avarijos turėjau išmokti paprasčiausių dalykų. Kurį laiką vienas net į lauką išeiti negalėjau, nes nežinojau, kaip naudotis balta neregio lazdele.
 


- Kas labiausiai gelbėjo netekus regos? Kas leido pasijusti vėl savarankišku?
 
- Mane, galima sakyti, gelbėjo pats kūnas: metų metus prie didelio krūvio pratintas, jis reikalavo veiksmo. Su laiku ir sielos žaizdos kiek užsitraukė. O kadangi tėvukas buvo veiklus, kreipėsi į Aklųjų ir silpnaregių sąjungą. Išmokus valdyti baltąją lazdelę, galimybės man vėl atsivėrė. Įvaldęs kompiuterį vėl galėjau savarankiškai skaityti, ėmiau ieškoti darbo. Priimti niekas nenorėjo, tad iš nevilties įsteigiau du masažo salonus „Matančios rankos“. Tiesa, šį rudenį šį verslą pardaviau.
Dar užsiimu nekilnojamuoju turtu, esu sukūręs verslą, kur tiekiama reikalinga techninė įranga žmonėms su regos negalia, motorikos sutrikimais ir pan. Valdyti kompiuterį žmogus šiandien gali ir būdamas visiškai paralyžiuotas, nejudindamas nė vieno raumenuko, išskyrus žvilgsnį. Yra sprendimų, kurie kompensuoja praradimus.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!