Darbe kardiologė Jovita Samauskienė nemėgsta rutinos. „Poliklinika man per nuobodi, traukia ten, kur reikia greitų sprendimų“, – prisipažįsta. Namuose nuobodžiauti irgi netenka – moteris augina penkis vaikus. Trys iš jų – globotiniai, į šeimą atnešę naujas taisykles ir prioritetus. „Kai pamačiau, kad tik su šluostele lakstau, supratau – perfekcionizmą reikia palikti praeityje“, – šypsosi J.Samauskienė.
- Visą gyvenimą svajojote dirbti su vaikais, bet tapote kardiologe. Kaip taip nutiko?
- Tiesa. Pradinėse klasėse norėjau būti mokytoja ir dirbti su vaikais. Vis dar turiu lapelį, kur kadaise užsirašiau, kad užaugusi būsiu mokytoja.
Viskas pasikeitė aštuntoje klasėje, kai susipažinau su biologijos mokytoju. Jis įtraukė mane į visus būrelius: lankėmės ligoninėje, rengėme projektą apie ilgaamžiškumą – tyrinėjome Plungės senolius, kurie išgyveno šimtą metų, ieškojome jų paslapčių. Taip ir užsikabinau.
Įstojusi į mediciną, žinojau, kad noriu būti vaikų kardiologė. Bet gyvenimas klostėsi kitaip. Mano meilė kilęs iš Varėnos rajono, tad atitekėjau į Dzūkiją. Ten vaikų kardiologijos srities kaip tokios nėra, tad tapau suaugusiųjų kardiologe.
- Ką pastebite – žmonės rūpinasi savo širdimi?
- Žmonių gyvenimo būdas akivaizdžiai blogėja, ligos jaunėja. Prieš dešimt metų konsultavau kur kas mažiau jaunų žmonių, o dabar ateina dvidešimtmečiai, trisdešimtmečiai – su antsvoriu, kraujospūdžio ligomis. Pacientai, jaunesni už mane, jau geria vaistus nuo spaudimo.
Dirbdama poliklinikos darbą jaučiuosi beveik beviltiškai. Eini, rodai skaičiais, ir nėra to patikėjimo. Jie sako: „Aš gerai jaučiuosi“. Nesuvokia, kad po dešimties metų jiems bus dar tik penkiasdešimt ar šešiasdešimt, o ignoruojamos problemos jau gali būti virtusios rimtomis ligomis.
Neseniai turėjau trisdešimtmetę pacientę, kuri nepajėgė ant dviračio pasiekti maksimalaus pulso tyrimui – tiesiog fiziškai žmonės tokie pasyvūs, kad nebeįveikia reikiamų apkrovų.
- O kas jus kardiologijoje „užveda“?
- Man patinka darbas Vilniaus priėmimo skubios pagalbos skyriuje. Čia dirbdamas pagalbą turi suteikti kritiniais momentais.
Nemėgstu dirbti poliklinikose, man ten per nuobodu.
(Juokiasi.) O po kiekvieno budėjimo priimamajame grįžtu pervargusi, bet jaučiu vidinį džiaugsmą ir pilnatvę, kad žmogui galėjau padėti čia ir dabar.
- O namuose jūsų laukia penki vaikai… Papasakokite, kaip pamažu didėjo jūsų šeima? Kaip nusprendėte tapti globėjais?
- Sprendimo link ėjome pamažu. Mokykloje turėjau draugę, kuri augo vaikų namuose. Esu buvusi pas ją svečiuose – ji turėjo tik savo lovą ir spintelę. Valdiškumas, šilumos stoka – man įstrigęs toks prisiminimas.
Augindami du biologinius sūnus, su vyru Juozu pamatėme skelbimą apie globėjų kursus. Pagalvojome: „Užeikime, norėtųsi ir mergaitės į kompaniją“.
(Šypsosi.)
Vėliau mums paskambino globos koordinatorė ir pasakė, kad yra du berniukai – penkių mėnesių ir dvejų su puse metų. Vyras sako: „Nuvažiuokime į susitikimą, pažiūrėsime“. O kai nuvažiuoji... Guli tas kelių mėnesių kūdikis, kitas vaikelis į ranką įsikibęs… Sakom: „Važiuojam namo“.
Viskas įvyko taip greitai – iškart tapome daugiavaike šeima.
- Tikiu, kad pradžia nebuvo lengva…
- Vyresnis berniukas pas mus atėjo su rimtomis psichologinėmis bėdomis. Jo patirtis itin skaudi. Kai parsivežėme, jis rėkdavo, supykęs plėšdavo nuo savęs odą. Naktimis sapnuodavo košmarus, neprisileisdavo, neleisdavo apkabinti. Tų pykčio priepuolių išsigando mūsų biologiniai vaikai. Bet daug kalbėjomės, aiškinome, susikūrėme taisykles ir situacija pasikeitė.
Dabar jie tipiški broliai, kurie žino, kaip vienas kitam padėti, kurie pešasi dėl pusės saldainio ir dėl to vienintelio žaislo, nors šalia yra dar trys dėžės.
- Ir tada į jūsų gyvenimą atėjo išsvajota mergaitė?
- Taip. Vėl skambutis: yra mergaitė, pusantrų metų. Vyras, kaip visada: „Nuvažiuojam, gi niekas neliepia imti.“
(Juokiasi.)
Nuvažiavome – tokia maža, šviesiais plaukučiais, besišypsanti. Viskas. Ir taip greituoju būdu tapome penkių vaikų tėvai. Dabar sakau vyrui – daugiau jokių „važiuojame pažiūrėti“.
(Juokiasi.)
- Ar kada nors sudvejojote dėl savo sprendimo?
- Pamenu momentą, maždaug savaitę po to, kai paėmėme berniukus. Vaikas sėdėjo, rėkė, plėšė odą, neprisileido. Sėdėjau šalia ir verkiau. Sakau vyrui: „Gal suklydom?“ O jis: „Eik į miegamąjį, išsimiegok, rytoj bus kitaip.“
O dar ir visuomenės spaudimas: „Kam jums reikia? Savų neužteko? Pasiėmė probleminių.“ Kai viduje šaršalas, pats pradedi abejoti. Bet tai buvo vienas vienintelis kartas.
- Namuose atsiradus dar trims vaikams, keitėsi tvarkos standartai?
- O, taip! Kažkada buvau pedantė ir perfekcionistė. Turėjau planą A, planą B... Viskas turėjo būti idealiai. Kažkuriuo metu supratau, kad idealiai tvarkingų namų pas mane gyvenime turbūt jau niekada nebus.
Kai pajutau, kad namuose daugiau nieko nedarau, tik lakstau su šluostele, supratau – nenoriu visą gyvenimą būti tik langų valytoja.
- Socialiniuose tinkluose neslepiate nei nuovargio, nei buitinio chaoso – sakyčiau, nepopuliaru šiame filtruotų gyvenimų laikmetyje...
- Kaip vyras sako, jeigu
feisbuke atsiranda įrašas, vadinasi, mano gyvenime jau yra jausmų perteklius. Tiesiog išrašau tą momentą.
Ilgą laiką nejausdavau, kad žmonės skaito – rašiau tik sau. Kol vieną dieną darbe kolegė padėkojo: „Nebesijaučiu bloga mama.“ Tada kita globėja parašė – atpažino situacijoje save, kreipėsi pagalbos.
Tada supratau: socialiniame gyvenime kuriame iškreiptai gražų paveikslą. O realybėje kiekvienuose namuose yra bėdų. Ir kai matai tik tuos tobulus fasadus, pradedi save kaltinti – kodėl man nesiseka? Užsidarai tame skausme vienas.
Kai pamatai, kad ir kiti panašiai gyvena, pasijauti geriau. Drąsiau ieškai pagalbos. Po kiekvieno posto mano pagalbos ratas plėtėsi – radau terapeutą, dailės terapeutę, susipažinau su bendruomenėmis ir išjudėjau iš savo bėdų.
- Neskaitant dienoraščių socialiniame tinkle, ką darote, kai visko atrodo per daug?
- Tiesą sakant, mes visai neblogai „sukamės“. Nei aš, nei vyras nedirbame nuo aštuonių iki penkių. Abu turime lanksčius grafikus, dėliojamės, kad galėtume pasiimti vaikus, nuvežti. Viskuo dalinamės perpus.
Įvedėme taisyklę: kartą per mėnesį pasiimame tėvadienį ir išvažiuojame pabūti dviese. Dar viena diena per mėnesį – šeimadienis, kai kas nors iš šeimos narių turi sugalvoti bendrą veiklą.
Vaikus įtraukėme į buitį. Vyresni vaikai – keturiolikos ir vienuolikos – jau patys tvarkosi. Gali pasigaminti vakarienę, skalbiasi, tvarko namus. Labai palengvina kasdienybę.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
.jpg)
.jpg)
Komentuoti: