– Miela Jūrate, išduokite, ar aplankė koks ypatingas jausmas, sulaukus 90-ies?
 
– Niekada negalvoju apie savo amžių. Laikas nuo mūsų nepriklauso, todėl neverta dėl jo sukti galvos. Svarbu, kaip tavo „kompiuteris“ dirba. O mano „kompiuteris“ labai gerai dirba! Atmintis puiku – mintinai žinau telefono numerius, visų šeimos narių gimimo datas ir kitus skaičius.
Specialiai atminties nelavinu, tiesiog natūraliai taip susiklostė. Matote, žmogus yra toks indas – kiek į jį įdedi ir ką įdedi, tą ir turi.
 
– Minėjote jubiliejų?
 
– Pasėdėjome su artimaisiais, didelės šventės nebuvo.
Per gimimo dieną šampano butelis taip ir liko neatkimštas – niekas mūsų aplinkoje negeria. Apie rūkymą išvis nėra kalbos.


 
– O mėginote kada rūkyti?
 
– Žinoma! Juk jaunimas turi pabandyti daug ką. Aš manau, kad nėra teisinga, kai tėvai kategoriškai ką nors draudžia. Tada vaikas slapstosi nuo tėvų ir vis tiek pabando. Mes juk smalsūs esame.
Tai pabandžiau ir aš, bet padariau išvadą – neverta.
 
– Visą gyvenimą buvote labai aktyvi – sportavote, šokote. Ar tai ir lėmė gerą jūsų sveikatą šiandien?
 
– Sportas man atnešė ne tik naudą. Pradžioje lankiau irklavimą, vėliau perėjau prie sportinės gimnastikos.
Vieną kartą treniruotės metu, stovėdama ant rankų, griuvau. Nors skaudėjo nugarą, tęsiau treniruotes ant žiedų, ant buomų. Pokario metais niekas nesirūpino sportininkų sveikata…
Kai medicinos studijų antrame kurse atlikinėjome praktikos darbus ir vienas kitą fotografavome rentgeno aparatu, tada pamačiau – lūžęs ketvirtas slankstelis!
Sveikatos neprideda ir šokiai. Matau, kiek mergaičių kenčia nuo baleto – pertempiami raumenys, stuburkaulio išvaržos spaudžia nervus. Mes net rašėme šokių federacijai, surinkome medžiagą apie tai, kiek jaunų šokėjų turėjo palikti šokius dėl sveikatos problemų. Bet jiems nerūpi – viskas yra pinigai, didelis tarptautinis verslas.
 
– Tai sportas – ne sveikata?
 
– Bet koks didysis sportas žaloja sveikatą. Kiekvienas organas yra tarsi aparatas, skirtas tam tikram darbo valandų skaičiui. Jei apkrauname jį dvigubai ar trigubai, kaip nutinka profesionaliame sporte, jis greičiau susidėvi. Ypač kenčia vaikai, pradedantys intensyviai sportuoti anksti – iškreipti stuburai, pažeistos kremzlės, sąnariai.
Žmogus iš prigimties turėtų gyventi apie 120 metų. Bet dažniausiai jis per anksti nualina organizmą netinkamais įpročiais ir veiksmais.
Tiesa, sėdėjimas prie kompiuterio žaloja lygiai taip pat! Nežinau net, kas blogiau.
Prie kompiuterio būtinos pertraukos su mankštele, reikia drėkinti akis dirbtinėmis ašaromis. Kenčia ir ragena – neaišku, kaip ji atrodys po keliasdešimties metų.
O sportuoti būtina, tik saikingai.
 
– Kaip jums šiuolaikinės Tik Tok šokių tendencijos, kurias šiandien taip mėgsta jaunimas?
 
– Meninės vertės tokiuose šokiuose neieškočiau, bet apskritai – kodėl gi ne? Žmogus sutaupo laiką – viens, du ir jau išmokęs sušokai! (Juokiasi.) Tai grynai fizinis krūvis, kaip mankšta. Jei smagu, tai ir gerai. Muzika, judesys vis tiek žmogų veikia teigiamai.
 
– Su vyru Česlovu buvote ne tik šokių partneriai, bet ir gyvenimo draugai. Kaip susiklostė jūsų kelias kartu?
 
– Tiesą sakant, ne šokiai suvaidino pagrindinį vaidmenį, nors jie prisidėjo.
Abu darėme tai, kas mums buvo malonu. Prancūzų kultūros rūmai organizavo šokių kursus, mes „užsikabinome“.
Pirmose Lietuvos varžybose tapome pirmais ir dvylika metų tos vietos nepaleidome. Aštuonerius metus iš dešimties buvome Tarybų Sąjungos čempionai. Kaip čempionus, mus siuntė mokytis į Angliją iš pirmų lūpų – pas pasaulio grandus.
Abu turėjome ir medicininį išsilavinimą, gerai žinojome anatomiją, fiziologiją. Be to, artima ir muzika – esu baigusi fortepijoną ir vokalą.
Svarbiausia – žiūrėjome vienas į kitą kaip į draugą, ne kaip į lovos partnerį. Lovos partnerių gali būti daugiau, nebūtinai vienas. Ir aš į tai labai paprastai žiūriu – norai eina ir praeina. Bet turėti tikrą draugą, kuriam gali viską išsipasakoti, kuris tave supranta – tai pasitaiko retai.
Jauniems žmonėms patariu: rinkis ne tą, su kuriuo labai gera bučiuotis, bet tą, su kuriuo gera būti apskritai, kuris į tave reaguoja, girdi ir mato.


 
– Šokote, studijavote mediciną, dėstytojavote, daug dėmesio skyrėte akademinei veiklai. Kaip viską spėjote?
 
– Tiesa, praktikavau terapeute sanatorijoje, lygiagrečiai nuo 5 kurso pradėjau dėstyti socialinės higienos discipliną studentams.
Disertaciją rašiau šokdama, važinėdama į varžybas. Paimdavau surinktą medžiagą į lėktuvą – kokias dvi valandas sėdi, niekas netrukdo, rašai. Toks malonumas!
Greta buvau ir šeimininkė, ir šokių mokytoja. Dažnai juokaujame: „Mes kaip medžiai – mirsime stovėdami.“ (Juokiasi.)
 
– Tebesate aktyvi politikoje, dirbate Kauno miesto taryboje. Kokie klausimai jums rūpi labiausiai?
 
– Švietimas, kultūra ir sportas yra mano prioritetai. Bet bendrai kalbant, šiandien visose srityse daug pasimetimo. Ir ne pas mus vienus – nepaprasta politinė situacija, karas Ukrainoje… Vyksta genocidas – vienas mažas žmogelis su banditų gauja naikina viską aplinkui, o mes žiūrim, šnekam…
Kai pagalvoji, žmogus – pati žiauriausia ir kvailiausia būtybė pasaulyje, lyginant su bet kokiu gyvūnu.
 
– Matėte, kaip keitėsi epochos. Kuris laikas buvo šviesiausias?
 
– Politiškai tų šviesių laikų net ir nebuvo – visą laiką gyvename prieblandoje.
Pamenu, važiuodami į Ameriką 1968 metais vežėme šeimos draugo poeto Juozo Grušo poeziją jo tetai. Jis – buvęs Lietuvos saugumo darbuotojas, išvežtas į Sibirą, grįžęs rašė labai gražius eilėraščius. Įklijavome juos į muziejaus katalogo viršelį ant plono rūkymo popieriaus.
Maskvos oro uoste iškart prie mūsų priėjo darbuotojas: „Kur važiuojate? Ką vežate?“ Patikrino mūsų lagaminus – rentgene matėsi ir viršelyje įklijuoti eilėraščiai. Nusivedė į kambarėlį, bet, laimei, paleido.
Matote, Vilniuje, kur prieš išvykstant reikėdavo registruoti vežamą literatūrą, mes nunešėme tą katalogą su įklijuotais eilėraščiais. Kažkas iš lietuvių darbuotojų apsimetė, kad nematė, bet pranešė Maskvai.
Ir va, broliai lietuviai prisidėjo prie mūsų „gerovės“... Po visko buvo krata pas žmogų.
 
– O kaip jums šiandienos Lietuva?
 
– Nors politinio pasimetimo daug, bet stengiuosi matyti gerus dalykus.
Gyvename nuostabiai gražioje šalyje! Tokie talentingi žmonės – kiek turime gabių žmonių sporte, moksle, mene. Nedidelė tauta, bet tikrai labai talentinga.
Kai sutinku žmogų, pirmiausiai ieškau, kas man jame patinka. Tada visi minusai tarsi išnyksta – matai tik gerąsias puses. Taip ir bendrauti lengviau.
Linkėčiau lietuviams nebūti abejingiems, dalintis gera nuotaika, pastebėjimais. Pamatei kažką gražaus – atkreipk ir kito dėmesį. Gal jis pats nebūtų pastebėjęs, o dabar pasidžiaugsite kartu.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!