- Jutta, kas jus atvedė į odontologiją – pašaukimas, smalsumas?
 
- Mano atveju sužaidė atsitiktinumas – sakoma, kad tai aukščiausios sąmonės ženklas. Ir įvyko tai, kas turėjo įvykti. Pasirinkau studijas ne Vilniuje, o Kauno medicinos institute. Pirmais metais, stojant į gydomąjį, mandatinės komisijos nuosprendis buvo aiškus: per jauna ir ne komjaunuolė. Tai tarsi nutiesė likimo liniją, o antrais metais pasiūlė stomatologijos fakultetą. Nors buvau pasiryžusi pereiti į gydomąjį, likau. Gal Marko Aurelijaus žodžiai – „nuo likimo nepabėgsi, lauk ir prisitaikyk prie gyvenimo tokio, kokį tau skyrė likimas“ – labiau atsako į šį klausimą. Šiais žodžiais esu labai įtikėjusi.
 
- Per trisdešimt metų odontologija pasikeitė stipriai. Ką įsiminėte labiausiai?
 
- Ne vien stebino, bet ir džiugino pakitusi kabineto įranga, dingusi vibruojanti aparatūra, gipsą atspaudams pakeitusios minkštos medžiagos – malonumas ne vien gydytojui. O šviesa kietinamas kompozitas, protezavimas metalo ir cirkonio keramika, implantologija kartu su dabartinėmis diagnostinėmis galimybėmis – labai ryškus pasiekimas odontologijoje. Šiek tiek teko dirbti dar su tomis naujovėmis, išskyrus implantus. Dabar tik jaučiu, kokia sunki ano laiko sąlygomis buvo stomatologo profesija. Tačiau profesijos palikimą sąlygojo mano negebėjimas prisitaikyti prie laikmečio diktuojamų aplinkybių.
 


- Ir vieną dieną – viskas. Pareiškimas ant stalo. Kada pajutote, kad gyvenimas gali pasiūlyti ką nors visai kita?
 
- Tiesą sakant, niekada iki man pačiai netikėto sprendimo net nejaučiau ir net nesusimąsčiau apie naujas gyvenimo kryptis. Neprisimenu tiksliai kelintais tai buvo metais, tik žinau – vos sulaukusi sausio antros ar trečios dienos, nuvežiau pareiškimą. Jaunystėje nenorėjau sutikti, kad likimas yra nulemtas, kad mes patys negalime jo įtakoti. Laikui bėgant supratau, kad savais sprendimais galime paveikti savo likimą. Šis sprendimas išties pakeitė mano gyvenimą, nesuvokiant, kur jis nukryps. Jau buvau išleidusi novelių ir eilėraščių knygeles, tačiau tuomet dar nežinojau, kad visą savo laiką skirsiu kūrybai.
 
- Trisdešimt metų – ne juokai. Koks jausmas lydėjo atsisveikinant su profesija?
 
- Buvo liūdna žinant, kad jau nebematysiu dėkingumu spindinčių pacientų akių, šypsenų, nebegirdėsiu jų komplimentų. Skirtingi jausmai plūdo atsisveikinant su kolegomis. Vieni išvis nenorėjo tikėti, kad išeinu, kiti veik vadino kvaiša, paliekančia tokią pelningą profesiją. Apnikusios dvejonės kurį laiką laikė ir mane lyg gniaužtuose. Nusakyti, kuriuo metu staiga pajutau palengvėjimą, lyg iš kažko būčiau išsivadavusi, net ir dabar negalėčiau. Ir įvyko tai, kas tikriausiai turėjo įvykti…


 
- Išvykote į Vokietiją. Kodėl pasirinkote tokią kryptį?
 
- Žodis „pasirinkti“ nelabai man tinka. Dažnai savęs klausiu, kodėl Vokietija tapo didžiausia mano gyvenimo avantiūra, lyg gyvenimas išties niekada nebūna vientisas. Ar ir vėl atsitiktinumas, tapęs mano gyvenime veik dėsningumu, ar bausmė? Įvairių aplinkybių grandinė ėmė kaustyti po 1991 metų sausio 13-osios įvykių. Tačiau kartais pagalvoju, gal žmogui būdinga bėgti. Nors dažniausiai bėgam nuo savęs... Ir nors šimtmečiai skyrė mano laiką ir tą, kuriame gyveno mano protėviai, noras suprasti, išsiaiškinti painius jų likimus, kryžkeles, šalikeles ir nenutrūkstamą judėjimą buvo stipresnis už sveiką protą. Tad užsibuvau Vokietijoje.
 
- Sutikti žmonės padėjo jaustis namuose ar ilgesys Lietuvai niekur nedingo?
 
- Migracija labiau remiasi laisvės principu. Svarbiausia – išlikti savimi, kad kažkieno diktuojamos tiesos neužgožtų tavo individualumo. Patekusi į nepažįstamą erdvę, pradžioje pasimečiau, mėgindama įminti naujo gyvenimo paslaptis. Kažkas yra pasakęs: tikroji žmogaus tėvynė – ne žemė, o oras. Aš pridurčiau – ir žmonės. Sutikti žmonės išties labai padėjo. Būdama tarp vadinamų meilės bei ekonominių emigrantų, labiau pajaučiau Lietuvos dvasią, kuri ilgesiu pleveno kiekvieno susitikimo metu. Pamažu laikas iškristalizavo, ką galėčiau gražaus nuveikti čia. Įsijungusi į bendruomenės gyvenimą, stengiausi nutiesti tiltą tarp dviejų kultūrų.
 
- Palikusi odontologiją, daugiau dėmesio skyrėte kūrybai?
 
- Kūryba iš esmės yra nenutrūkstanti minčių istorija, tęstinis gyvenimo projektas. Kasdienis rašymas, nors po vieną eilutę, ar rašinių koregavimas yra jau gyvenimo būdas. Turiu įprotį užrašyti kilusią mintį ant šalia gulinčio lapelio. Kenčiu, kai diena praeina tuščiai, kai kas nors sutrukdo prisėsti prie rašomojo stalo. Kūryba – monologas arba ramus dialogas su savimi, kartais ginčas, konfliktas su pasauliu. Kažkurio interviu metu prasitariau, kad užrašytas žodis – it ką tik gimusio kūdikio klyktelėjimas, tariant pasauliui: „Aš esu!“, įprasmina žmogaus būtį. Dėl to vis dar rašau.
 
- Apie ką šiandien rašote?
 
- Draugai patarinėja nesikapstyti praeityje, sako, kad jaunimui nebeįdomu. Tačiau šis dabartinis pasaulinis chaosas ir vėl sugrąžina du karus išgyvenusius protėvius. Ir tarsi girdžiu kažkieno įtaigius žodžius: „...išlikai ne tam, kad gyventum – tam laiko neduota... Tau lemta liudyti.“ Tiesą sakant, niekada nerašiau tarytum iš nieko. Neįmanoma atkurti gyvenimo, kurio nebuvo. Užmarštis – tik tariama. Giliai užsislėpę praeities vaizdai kartais išnyra ir ima skausmingai veržti. Tik baisiausia, kad kartais mano pačios mintys viena kitai ima prieštarauti, konfliktuoti, ir tai, kas anksčiau buvo aktualu ir tikra, ir atrodė, kitaip ir būti negali, staiga kinta, verčia susimąstyti, kas išties šiame sudėtingame laikotarpyje yra aktualu.


 
- Patirtis medicinoje, emigracija – ar tai atsispindi kūryboje?
 
- Visa tai atsispindi mano darbuose. Klodai išgyvenimų nusėdę pasąmonėje. Gal dėl to mano kūriniuose tragizmas ryškesnis negu džiugios gaidos. Rašantysis daugiau ar mažiau įteisina vidinį pasaulį, savitą pasaulio viziją. Nors kartais norisi dėti tašką, atitolti nuo tekstų, kupinų džiaugsmo ir liūdesio. Tačiau jie lyg magnetas vėl pritraukia. Kūryba – gyvenimas, o gyvenimas – amžinas konfliktas su savimi, su pasauliu. Teigiama, kad rašytojas rašo dažniausiai apie save.
 
- Kokie artimiausi jūsų planai?
 
- Kartais atrodo, kad dabarties laikas man jau nebepriklauso. Tai nereiškia, jog noriu atsisakyti praeitimi virtusių akimirkų. Nesugebėčiau. Pasak indų filosofijos, nepasitenkinimas gyvenimu lydi tuos, kurie per daug susiplanuoja į ateitį, tad stengiuosi nebekelti sau kartelės į viršų – galiu neperšokti. Tačiau suvokimas, jog jaunystės poelgiams ne tą prasmę suteikdavau, skatina dar imtis plunksnos, paklūstant kažkieno išsakytai minčiai: „Rašyk, kol save pažinsi.“

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!