- Ką tik pasirodė Justino Krisiūno romantinė komedija „Laimingos žvaigždės“, kurioje atlikote pagrindinį vaidmenį. Kuo šis filmas buvo kitoks?
 
- Man labai patinka filmai apie santykius – tai plačiausia ir įdomiausia tema. Filmuojantis vyksta tokia terapija, nes atrandi savo gyvenimo etapų atspindžius, santykių su žmonėmis fragmentus.
Šiame filme teko rasti tam tikras emocines vietas, kur galvoji vieną, vaidini kitą ir verki dėl trečio. Mes, aktoriai, nuolat atliekame operacijas su savo emocijomis. Kuo daugiau įdedi savęs, tuo įtikinamiau atrodo situacija. Kai didžiulis ekranas rodo tavo veidą, žmogus pajus, kur falsas, o kur tikra emocija. Jaučiu didžiulę atsakomybę – juk viskas matosi kaip per padidinamąjį stiklą.
 
- Apie ką jums asmeniškai šis filmas?
 
- Apie procesą. Apie supratimą, kad kai kurių dalykų negali valdyti, ne viskas atsitinka taip, kaip nori. Supranti – reikia paleisti kontrolę ir būti procese.
 
- O ar pati mokate paleisti kontrolę?
 
- Kai man tai pavyksta – o tam reikia sąmoningumo – tada jaučiu didelį malonumą. Turiu priklausomybę gerai jaustis. Padarysiu viską, kad nesijausčiau blogai. Visą laiką ieškau, kas palengvintų blogus jausmus.
Net į komplikuotas situacijas visada stengiuosi žiūrėti su humoru. Žinau, kad po dviejų savaičių juoksiuosi iš tos situacijos, tai bandau pagreitinti procesą – persikelti į tą laiką ir iškart pasakyti: „Na gal jau baigiam, nes tai visiškai juokinga.“ (Šypsosi.)


 
- Sakoma, kad geriausia komedija gimsta iš tragedijos. Pritariate?
 
- Tikrai taip. Kai vaidinu Džildą ir Vaigauskas pasakoja, kad kažkas Amerikoje norėjo mane nušauti, aš verkiu tikromis ašaromis. Nebandau pajuokinti – esu maksimaliai dramatiškoje situacijoje. O salė juokiasi, nes atpažįsta save ar panašias situacijas.
Pamenu, vieną naktį prasidėjo apendicitas, išoperavo. Rytą sakau daktarui: „Turiu septintą vakare būti renginyje kaip policininkė Liva.“ Sakė, kad esu išprotėjusi, bet paleido.
Grįžau namo, iš lėto apsirengiau, pasidažiau, nuvažiavau. Užkulisiuose jaučiu, kaip visu smarkumu „pareina“ pooperacinis skausmas. Išeinu į sceną, pasakau, kad naktį man darė operaciją, todėl neišsiplėsiu, atidarau voką, pranešu laimėtoją, lėtai išeinu. Visi juokiasi. O mano skausmas tai tikras.
 
- Bet susidaro įspūdis, kad jūs labai patogiai jaučiatės savo kūne…
 
- (Juokiasi.) Visada buvau patenkinta savo kūnu. Laikui bėgant, kažkas keičiasi – vienas gimdymas, antras. Bet nesureikšminu, nes kūnas greitai atsistato – juk viskas mano rankose. Jeigu noriu pakeisti formas, patobulinti – tą ir padarysiu. Būna momentų, kai leidžiu sau to nedaryti ir dėl to nestresuoju, nespaudžiu savęs. O ir išorinio spaudimo nejaučiu – kas gali man daryti didesnę įtaką, nei aš pati sau?
Kūnas yra geriausias draugas. Jis visada parodys, kas mums darosi. Pradedame plėstis, kaupti svorį, kai kaupiame emocijas, neišsakome to, ką norime pasakyti. Kūnas parodo, kad viską laikai viduje. Kai paleidi, išsakai – automatiškai svoris tvarkosi.
Psichosomatiniai dalykai veikia nepriklausomai nuo to, ar tikime. Skauda nugarą, pečius, nevirškina skrandis, pykina... Medikai paaiškins, kas dedasi, bet jie kalbės jau apie pasekmes, ne priežastis.
Man įdomu gilintis į priežastis. Pavyzdžiui, kyla ašaros, jų neišverkiu, gerklėje spaudimas. Žinau – už poros dienų pradės skaudėti gerklę. Supratusi sakau kūnui: „Ačiū, supratau. Sirgti nenoriu.“ Pergalvoju, ką užlaikiau. Kūnas akimirksniu pradeda veikti kitaip. Iš tiesų jis sukuria sutrikimą tam, kad parodytų, kaip mes elgiamės su savimi.
 
- O kaip su tuo, ko pakeisti negalime, pavyzdžiui, amžėjimu?
 
- Mes visi labai norime gyventi kuo ilgiau – iki šimto metų. Ir kartu kenčiame, kad senstam. Bet kaip aš galiu pasiekti šimtą nebūdama šešiasdešimties, septyniasdešimties? Tai nelogiška – savęs nepriimti, bet norėti gyventi šimtą metų.
Man nesvarbu būti 25-erių – man svarbu būti geresnės formos už savo bendraamžes. (Juokiasi.) Taip galiu didžiuotis kiekvienais savo metais.
Stengiuos į tai žiūrėti paprastai. Kiti bijo pasiteirauti amžiaus. Ko čia bijoti? Man keturiasdešimt penkeri! Kažkas sakys, oi, atrodai tokia pavargusi… Taip, šiandien jaučiuosi pavargusi, atrodau kaip keturiasdešimt septynerių. Bet po poros dienų atsigaunu ir tada vėl viskas čiki. (Juokiasi.)


 
- Auginate dvi skirtingo amžiaus dukras. Frėjai – septyneri, o Upė jau studentė! Koks tas mamystės spektras?
 
- Ir čia labai paprastai žiūriu. Sakau mergaitėms: „Išnešiojau, pagimdžiau – atsiskaitėm. Dabar pačios!“ (Juokiasi.) Žinoma, juokauju, bet tik iš dalies. Stengiuosi auginti jas kaip įmanoma labiau savarankiškas.
Pavyzdžiui, kai ką nors prisidirba, klausiu: „Nežinau, ką daryti, gal tu patartum? Pirmą kartą esu tokioje situacijoje.“ Sako: „Tu turėtum mane kaip nors nubausti, bet aš nelabai noriu, kad mane nubaustum… Gal tiesiog atimk ekraną?“ Taip pačios išsprendžia mano galvos skausmą. (Juokiasi.)
Nemėgstu pykti, aiškintis, moralizuoti. Nebūtinai viską vaikui leisiu, tikrai pasirūpinsiu saugumu. Bet kodėl vaikas, grįžęs iš mokyklos, turi staigiai persirengti? Mes irgi kartais nenorime. Jei išsiteps – galima išplauti. Tie konfliktai šeimose dažnai kyla dėl absurdiškų priežasčių.
Viena mama man sakė: „Vaikas neklauso, o juk tėvas – autoritetas, turi klausyti!“ Klausiu: „O kodėl turi klausyti?“ „Nes tėvas – autoritetas!“ Sakau: „Jei neklauso, vadinasi, nėra autoritetas.“ Mes juk klausome tų, kurie mus įkvepia.
Baisiausias dalykas tas, kad žmonės susilaukia vaikų ir pradeda vaidinti mamą ar tėtį. Nereikia nieko vaidinti. Būk tas pats Marius, tik turintis dukrą. Ta pati Viktorija, tik turinti sūnų. Jei nežinai, ką daryti, nieko tokio būti pasimetusiu…
Vaidinti turi tik aktoriai. Ir tai – tik kine.
 
- Kaip reaguojate į „vienišos mamos“ statusą?
 
- Tiesa, juk sistema reikalauja viską įvardinti… (Juokiasi.) Manau, čia ta pati istorija kaip su pristatymu. Manęs dažnai klausia: „Kaip jus pristatyti – aktorė ar dviejų dukrų mama?“ Visada sakau: „Tiesiog Ineta. Esu Ineta, kuri vaidina filmuose, kuri turi vaikų, kuri daro dar daugybę dalykų.“ Man niekada nepatiko būti įrėminta ir apibrėžta.
Su „vieniša mama“ tas pats. Aš tikrai nesijaučiu vieniša. Gyvenu harmoningai, puikiuose santykiuose su vaikų tėvais. Mano tėvai su jais puikiai sutaria. Upės tėtis buvo pakviestas į Frėjos gimtadienį. Gaila, nespėjo atvažiuoti. Bet jeigu būtų atėjęs, Deividas susitiktų su Eduardu, atvažiuotų mano tėvai, visi puikiai bendrautų. Tai visiškai normalu. Taip ir turi būti.
Vieni gyvena kartu, kiti atskirai, treti – kartu, bet atskirai. Kas geriau? Nežinau. Svarbu, kad laimingi.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!