A.Leleikienė: muzikoje pabėgu nuo gyvenimo

Rasa Kasperavičiūtė-Martusevičienė
2025-09-08
Gydytoją psichiatrę, Klaipėdos psichikos sveikatos centro vadovę Aistę Leleikienę pacientai atpažįsta scenoje ir iš televizijos ekrano. Grieždama smuiku ji užkuria tikrą vakarėlį „Duokim garo“ laidose, įvairių miestelių šventėse. Mat gydytoja – aistringa liaudiškos muzikos mylėtoja, kapelos „Gatunkas“ narė. „Muzikoje pabėgu nuo gyvenimo“, – prisipažįsta ji.
A.Leleikienė: muzikoje pabėgu nuo gyvenimo
„Muzikinį klipą išleidome pirmą kartą, tad mums patiems tai yra visiška naujiena. Norėjosi, kad mūsų muzika atspindėtų kasdienį gyvenimo būdą, emocijas, kuriomis gyvename koncertuodami, kokia nuotaika lydi, kai išvažiuojam groti ir su kokiomis emocijomis keliaujame“, - sako Klaipėdos psichikos sveikatos centro vadovę Aistę Leleikienę.

- Muzikantų gyvenime gausu koncertų, festivalių. Pasirodo, tokį gyvenimo būdą galima sugerinti su klinikiniu darbu! Neseniai dar ir pradėjote eiti atsakingas gydymo įstaigos vadovės pareigas...
 
- Krūvį, žinoma, pajutau. Šiuo gyvenimo etapu su senais pacientais dirbu vos dvi valandas, naujų nebepriimu. Viską suderinti tikrai nėra paprasta, bet koncertai – tokia laisvalaikio veikla, kur perkrauni galvą. Čia nuovargis veikia kitaip. Išvažiuoji į koncertus, kad smegenis įkrautum absoliučiai kitais dalykais, pasinertum į muziką, susipažintum su naujais žmonėmis. O tada grįžti namo pilnas.
Muzika mano gyvenime atsirado seniai. Jau trečioje klasė pradėjau groti kapeloje „Žvangulis“. Vėliau atsirado etnografinis ansamblis „Baisogalos dainoriai“, choras, šokiai. Po muzikinius festivalius su „Žvanguliu“ pradėjau keliauti nuo penktos klasės: Italija, Ispanija, Olandija. Per kelerius metus apkeliavau visą Europą. Ėmiau suprasti, kokia liaudiška muzika yra svarbi, kaip užsienyje žmonės vertina autentiškumą.
O medicina atsirado vėliau. Mokiausi dviejuose skirtinguose universitetuose: Lietuvos sporto universitete ir Lietuvos sveikatos mokslų universitete.
 
- Muzika jus suvedė ir su jūsų vyru, su kuriuo dabar grojate vienoje kapeloje.

 
- Su vyru susipažinome tik baigę mokyklą. Jis grojo „Sadūnų“ kolektyve, po to kartu grojome Sveikatos mokslų universiteto kapeloje „Ave Vita“. Nors vyras turi įgijęs reabilitacijos magistrą, pasuko statybų keliu. O muzika išties yra ta sritis, kuri mus jungia. Jau aštunti metai turime liaudiškos muzikos kapelą „Gatunkas“. Atstovaujame Klaipėdos miestui, grojame reprezentaciniuose renginiuose. Muzika mus lydi visur.
Esame nukeliavę net iki Argentinos, koncertavome Urugvajaus lietuvių bendruomenei, su „Sadūnais“ esu ir Australijoje buvusi, kur koncertavome australų ir lietuvių dainų šventėje.
Muzika leidžia pažinti pasaulį per visiškai kitą prizmę: susitikti kitų tautybių žmonėmis. Už tai niekada nebuvo sunku derinti muziką su gyvenimu. Su vyru esame savo srity ir šiai dienai ganėtinai geidžiami užsakovų. Tik neturime tiek galimybių visur dalyvauti. Į vestuves kviečia, bet jose nekoncertuojame. Mums prie širdies tik miestelių šventės, reprezentaciniai renginiai. Visa kita – juodas naktinis darbas.


 
- Jei vyras nebūtų muzikantas, matyt, sunkiai toleruotų festivalius?
 
- Tikriausiai... Žmogus, kuris su muzikiniu gyvenimu neturi visiškai jokio santykio, sunkiai suprastų tokį muzikantų gyvenimą. (Juokiasi.) Tai reiškia nuolatines išvykas, o grįžti kartais tenka ir naktį. Koncertuoti tenka tolimiausiuose Lietuvos kraštuose. Pavyzdžiui, antradienį grojome Naujoje Akmenėje. Režimas toks: vakare po darbo sėdi į automobilį ir išvažiuoji, grįžti naktį, o ryte vėl eini į darbą, tad jei vyras nebūtų muzikantas, manau, tikrai nesuprastų tokio dalyko. Vargu ar būtų įmanoma suderinti muzikinį gyvenimą, šeimą ir darbą. Šeimos palaikymas čia privalomas. Mūsų dabartinio kolektyvo visos antros pusės palaiko tokį muzikinį gyvenimą, ir mes dažnai visos keturios šeimos sėdame į vieną autobusiuką ir išvažiuojame į kokią muzikinę kelionę. Susiorganizuojame ekskursiją, edukaciją, o vakare pagrojame ir grįžtame namo.
 
- Pacientai, matyt, nustėra pamatę jus su baltu chalatu, kai dar vakar kūrėte vakarėlį scenoje. Atpažįsta jus?  
 
- Taip, pacientai atpažįsta! Ne vieną ir ne du kartus esu išgirdusi, kad esu aktorė, ar yra matę mane per televiziją, girdėję grojant. Smagu, kad pamato ne tik gydytojos kabinete, bet ir ant scenos.


 
- Neseniai išleidote pirmąjį „Gatunkų“ muzikinį klipą. Būsite dar labiau atpažįstamas veidas.
 
- Su „Gatunkų“ kapela esame daug nusifilmavę televizijoje. Kiekvienais metais vasarą filmuojamės „Duokim garo“ laidose. Šiemet naujam sezonui taip pat daug paruošėme naujų laidų, tad mus tikrai dažnai bus galima matyti. O muzikinį klipą išleidome pirmą kartą, tad mums patiems tai yra visiška naujiena. Norėjosi, kad mūsų muzika atspindėtų kasdienį gyvenimo būdą, emocijas, kuriomis gyvename koncertuodami, kokia nuotaika lydi, kai išvažiuojam groti ir su kokiomis emocijomis keliaujame.
 
- Vaikučius jau taip pat įtraukiate į muzikinį pasaulį?

 
- Kol kas nedaug, kadangi jie dar maži. Antanėliui pusantrų metų, o Jonukui – ketveri. Vyresnėliui labai patinka liaudies muzika, bando mušti būgnus, tad namuose visi grojam vakarais. Norisi, kad vaikai girdėtų liaudišką muziką, ją suprastų. Tai yra mūsų praeitis, mūsų identitetas, tad svarbu ją mylėti, joje išbūti. Už tai Joną jau ruošiamės leisti į liaudies muzikantų grupę, pratinti labiau prie liaudiškos muzikos.


 
- O metalo jūsų playliste galime pamatyti?
 
- Tikrai ne. (Juokiasi.) Automobilyje mėgstu paklausyti taip pat ką nors liaudiško, autentiško, tiesiog paieškoti idėjų, gražių dainų ar muzikos temų, kurias galėtume pritaikyti ir sau.
 
- Grįžkime prie kito jūsų amplua. Jau apšilote kojas gydymo įstaigoje? Kaip ten jaučiatės?
 
- Jaučiuosi ledlaužiu. Esu pereinamajame etape. Žinoma, čia yra ir daug pozityvių dalykų, bet prie naujos darbovietės ir prie administracinių dalykų stengiuosi priprasti, suprasti, pažinti. Kartu noriu, kad įstaiga greitu tempu modernizuotųsi, taptų šiuolaikiška, o paslaugos būtų prieinamesnės, platesnis jų spektras. Pokyčių bandome padaryti daug. Tikiuosi, kad jau rugsėjį, spalį matysime iš esmės pasikeitusią mūsų komunikaciją. Keisis tiek vaizdas, tiek forma, tiek ir turinys. Tikiuosi, kad leisimės šiuolaikiška kryptimi – su visomis privačiomis įstaigomis koja kojon.
Nesinori, kad ši įstaiga būtų nurašyta, nes turime didelę specialistų koncentraciją. Ir manau, jie vieni geriausių mieste. Tiesiog reikia kalbėti apie tai ir didžiuotis, leisti specialistams skleistis kaip asmenybėms ir atlikti geriausiai kaip tik įmanoma savo darbą.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai! 

Komentuoti:

Vardas:
Komentaras:

Komentarai

      Gydytojas ir pacientas


      K.Ažukaitis: atsiradus simptomams, būna vėlu

      K.Ažukaitis: atsiradus simptomams, būna vėlu

      „Kiekvienas, pasirinkęs mediciną, ateina norėdamas padėti, ir aš nesu išimtis – pacientas man visą laiką...
      Istorijos dulkes nupūtus: kuo sirgo senojo Vilniaus gyventojai?

      Istorijos dulkes nupūtus: kuo sirgo senojo Vilniaus gyventojai?

      Prieš penkis septynis šimtus metų tomis pačiomis Vilniaus gatvėmis vaikščiojo žmonės. Jie dirbo, valgė, sirgo...

      Budinti vaistinė


      Namų vaistinėlės virsta atliekų sandėliu

      Namų vaistinėlės virsta atliekų sandėliu

      Valstybinės ligonių kasos (VLK) duomenimis, pernai Lietuvos gyventojai į vaistines utilizavimui grąžino daugiau nei 47,4 tonos pas...
      Vaistininkai: sąlygos mus verčia zombiais

      Vaistininkai: sąlygos mus verčia zombiais

      „Darbuotojams skauda“, – tokią darbdaviams adresuotą žinią siunčia Vaistinių darbuotojų profesinės sąjungos pirm...

      Sveika šeima


      Moterys ilgisi moterų draugijos

      Pastaraisiais metais Lietuvoje sparčiai populiarėja asmeninio augimo stovyklos ir retritai moterims – nuo savaitgalių sodybose iki prabangių kelionių į užsienį. Tačiau ieškančioms erdvės atsikvėpti nebūtina leisti tūkstančių: Jonavos rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras nemokamas asmeninio augimo stovyklas ren...

      Pakalbėkim apie tai


      Svetur


      Australei gimė identiškas ketvertukas

      Viena moteris iš Brisbeno, Australijos, pagimdė identišką ketvertuką  – natūraliai, be dirbtinio apvaisinimo. Keturios mergaitės išsivystė iš vienos apvaisintos kiaušialąstės, kuri, kaip praneša pasaulio ir vietos žiniasklaida, suskilo į keturis embrionus. Visi keturi kūdikiai dali...

      Redakcijos skiltis


      Komentarai


      Lietuva vis dar neturi atsakymo į moterų žudymą
      Jūratė Juškaitė Lietuva vis dar neturi atsakymo į moterų žudymą
      Ko trūksta, kad gimtų daugiau vaikų?
      Gediminas Navaitis Ko trūksta, kad gimtų daugiau vaikų?
      Poveikio mįslė
      Henrikas Vaitiekūnas Poveikio mįslė

      Naujas numeris