Suknelių istorijos
Suknelė – moteriškumo simbolis. Gal dėl to Moterų informacijos centro administruojamas portalas lygus.lt taip ir pavadino moterų, patyrusių smurtą, istorijų ciklą. Suknelių istorijos.
 
„Sakė, kad esu niekam tikusi, kad jis priverstas mus išlaikyti, žemino, prikaišiojo nebūtus vyrus. Po kiek laiko jau pradėjo ir mušti. Bėgdavau iš namų. Buvo gėda prieš aplinkinius, nieko nesakydavau artimiesiems. Vaikščiodavau mėlynais paakiais ir aiškindavau, kad netyčia užsigavau“, – ištrauka iš Aušros istorijos.
 

Pasak psichologės, emocinio raštingumo lyderės, saviugdos knygų autorės Ramunės Murauskienės, smurto aukos nesulaukia tinkamos pagalbos Lietuvoje: „Skausmingos ir trauminės istorijos pasakojimas dažnai tampa dar vienu smurto istorijos išgyvenimu, todėl aukos pasilieka asmenines nesėkmes sau. Būtent todėl ėmiau kalbėti apie gyvenime patirtą smurtą. Man ne gėda ir aš už smurtinį elgesį su manimi nebuvau, nesu ir niekada nebūsiu atsakinga.“

 
Policija prognozavo, kad per pandemiją gali padaugėti smurto artimoje aplinkoje atvejų. Lietuvos statistikos departamento duomenys pareigūnų žodžius patvirtina. Pirmaisiais pandemijos metais buvo užregistruoti 58 563 smurto artimoje aplinkoje atvejai ir nors pernai šis skaičius sumažėjo iki 55 815, situacijos rimtumo tai nekeičia. Blogėjančią padėtį rodo ir tai, kad vien 2018 metais tokių registruotų atvejų buvo 41 531.
 
„Kita vertus, šie duomenys nėra vienareikšmiški, nes pavyzdžiui, remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis pernai užregistruota 18,7 proc. mažiau nusikaltimų dėl smurto artimoje aplinkoje nei prieš dvejus metu“, – įžvelgia LSMU Sveikatos psichologijos katedros doktorantė ir lektorė bei tinklaraščio „Švelni tėvystė“ autorė Milda Kukulskienė.
 
Psichologinį smurtą atpažinti sunkiau
Bet kokia smurto forma palieka žymes ne tik ant kūno, bet ir psichikoje. „Kai trauma ištinka dėl tyčinio kito žmogaus smurto, ji gali palikti kur kas sunkesnius psichologinius padarinius, komplikuoti traumos integravimo ir įveikimo procesus, sutrikdyti psichikos sveikatą, sukelti potrauminio streso ir depresijos simptomus. Tai gali skatinti vengimo reakciją: norą atsiriboti ir užgniaužti prisiminimus, kadangi kalbėti skaudu. Net ir pasibaigus smurtui, negydoma psichologinė trauma, kuomet prie jos sugrįžtama mintimis, gali kelti tokius stiprius jausmus, lyg smurtas vis dar vyktų“, – apie pasekmes kalba M.Kukulskienė. Jai antrina ir R.Murauskienė: „Smurtas žmogų žlugdo. Prarandamas pasitikėjimas savimi, pasauliu, savo galiomis.“
 
Jei fizinį smurtą gan lengva atpažinti, psichologinį, pasak M.Kukulskienės, daug sunkiau. Jis pasireiškia miglos pūtimu į akis (angl. „gaslighting“), kuomet nuolat kartojamas klaidingas naratyvas ir nukentėjusysis pradeda stipriai abejoti savimi, gali net pradėti jaustis taip, lyg būtų praradęs sveiką protą.
 
Beje, smurto pasekmės vaiko psichologinei raidai ne ką mažesnės, o gal net ir didesnės nei suaugusiam žmogui. „Švelnios tėvystės“ autorės teigimu, šiuo atveju bausmės nėra tiesiogiai susijusios su elgesiu. Jos tiesiog paveikia ir žeidžia vaiką fiziškai (sukeliant skausmą, nemalonų pojūtį) arba psichologiškai (pažeminant, sugėdinant, išgąsdinant). „Taip vaikas išmoksta tiesiog vengti bausmės, o ne tinkamai elgtis. Bausmės veikia vaiko tapatumą, nes yra paremtos skirstymu „geras“, „blogas“, ignoruojant faktą, kad vaikų elgesį, kurį vadiname „išdykavimu“ dažniausiai lemia ribotos raidos galimybės ir nuoširdus pasaulio tyrinėjimas, – pasakoja M.Kukulskienė. – Kai dažnai taikomos bausmės, vaikai pradeda slėpti tam tikrą elgesį, santykis su tėvais tampa mažiau nuoširdus, nes vaikas pradeda jų bijoti, o kartu ir pyksta ant jų, ir tai gilina elgesio problemas.“
 
Svarbiausia išsivaduoti
Prieš trejus metus kompanijos „Baltijos tyrimai“ atliktas tyrimas nurodo, kad net penktadalis apklaustųjų Lietuvoje yra patyrę smurtą artimoje aplinkoje. O didžiausią nerimą kelia tai, kad 60 proc. apklaustųjų nusprendžia niekur nesikreipti pagalbos.
 

„Visų pirma aukai būtina išeiti iš grėsmingos situacijos, nutraukti toksiškus smurtinius ryšius ir atkurti saugumo bei ramybės būseną. Tam svarbi aplinkinių artimų žmonių ir profesionalų pagalba. Padėti gali emocinė parama, individualus psichologinis konsultavimas ir į psichologinių traumų sprendimą orientuota psichoterapija, psichologinės grupės, meno terapija, kūno terapijos technikos. Taip pat tinka įvairiausios sveikos streso įveikos: dėmesingo įsisąmoninimo pratimai, malonios veiklos, kūryba, dienoraščio rašymas ir kita“, – pataria LSMU Sveikatos psichologijos katedros doktorantė ir lektorė bei tinklaraščio „Švelni tėvystė“ autorė Milda Kukulskienė.

 
R.Murauskienė priduria, kad rutina kritiniuose išgyvenimuose gali padėti žmogui išlaikyti stabilumą: „Pagalba smurto aukoms – kompleksiška, nėra vieno recepto. Todėl geriausia sudaryti sau tokias sąlygas, kad būtų lengviau susivokti konkrečioje situacijose, įsivardinti savo stipriąsias asmenybės puses ir tas, kurias verta koreguoti. Padeda kasdieniai įsipareigojimai, atsakomybės, rutina.“

---

 
Komentaras
Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Komunikacijos skyriaus vedėjas Ramūnas Matonis:

- Policija didelį dėmesį skiria ne tik reagavimui į pranešimus apie smurtą bei ikiteisminio tyrimo procesams, bet ir prevencinei veiklai. Pavyzdžiui, po pranešimo apie galimą smurtą artimoje aplinkoje ir nenustačius nusikaltimo požymių, policijos pareigūnai yra įpareigoti pakartotinai per tris dienas apsilankyti pas pranešėją ir įsitikinti, ar po policijos iškvietimo nebuvo naujo, pranešėjui grėsmę keliančio, konflikto. Tokių apsilankymų pernai buvo 46 tūkstančiai. Taip pat policijos įstaigos yra įpareigotos identifikuoti padidėjusios smurto rizikos asmenis bei vykdyti prevencines priemones. 
Praėjusiais metais Baudžiamąjį kodeksą papildė atsakomybė už neteisėtą žmogaus persekiojimą. Taip pat patvirtinti Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo pakeitimai, kuriais į teisinę sistemą įdiegtas skubusis apsaugos nuo smurto orderis. Orderį galės skirti policijos pareigūnas penkiolikai dienų. 

Projektas „(NE) galiu keistis“ (2500 Eur)