Aktorius ir žurnalistas A.Vinokuras rašo: „Vidutinybių vidutinybės, visur vidutinybės...“ Rašytojas E.Kalėda: „Pripažįstu – esu vidutinybė“. Kauno verslininkas T.Barštys: „Baisiausias žmogus yra vidutinybė“. Muzikologas V.Gerulaitis: „Valstybę yra užėmusios vidutinybės“. Dramaturgas M.Ivaškevičius straipsnį pavadina taip: „Šliaužianti vidutinybių revoliucija“. Filosofas Ž.Menčenkovas ištaria: „Privalau apginti vidutinybes, kurioms priklausau ir aš“. Režisierius G.Varnas: „Valstybę valdo pati baisiausia kasta – vidutinybės“...
 
Tik nemanykite, kad problema padiktuota šiandienos: prieš 18 metų, dar 2005-aisiais, Leonidas Donskis išspausdino sau nebūdingą (nes piktoką) rašinį pavadinimu „Vidutinybių revanšo metas“.
Tai pykstat, kuomet jus taip pavadina? O gal nežinot, kas toji vidutinybė yra? Kad lengviau aplinkoje orientuotumėtės, pradėsiu ne nuo enciklopedinio apibrėžimo, o nuo dar vienos eilės pavardžių: 17a. prancūzų filosofas Žanas de La Briujeras teigė, kad „menas nepakenčia vidutinybės“; Volteras, kad vidutinybės visuomet yra tinginiai. Bet įdomiausia yra R.V.Emersono, 19 a, JAV filosofo, mintis: „Beprotybėje vilties dar yra, o štai, vidutinybėje – jokios...“ O dabar pereisime į vidutinybių (galbūt) įsivaizdavimus, kas gi jie... yra.
 
Vidutinis – tai tas, kuris niekuo neišsiskiria ir susilieja su pilkąja mase. Jis nekenčia drąsos ir rizikos. Mėgsta nejudrumą ir nebeturi gyvenime tikslų. Tai ribotų interesų ir gabumų žmogus. Prisitaikėlis. Jį erzina kuo nors išsiskiriantys: daugiau dirbantys, daugiau pasiekiantys, dažniau keliaujantys. Vidutinybė visuomet ras būdą prisitaikyti, o prieš atsakydama į bet kurį klausimą, visuomet pagalvos, kokio gi atsakymo iš jo tikitės.
 
Perskaitykite darsyk paskutiniojo teiginio paskutiniąją dalį: ji įrodo, kad vidutinybė... nėra kvaila. Tik štai, dar vienas teiginys: dviveidiškumas vidutinybei neatrodo amoralus, nes svarbiausias jos tikslas – išlikti.
Žinau, kodėl vis dar šalin nenumetėte šių gana abstrakčių postringavimų: jūs laukiate pavardžių! Iki šios rašinio vietos jų jau dešimt išvardinta. Bet už jų – tik autoriai, citatos ir gal kiek nenuoširdi savikritika. Tad išvados galimos tik dvi: arba tie autoriai (ir klasikus įskaitant) nesidairė į ant žemesnio laiptelio stovinčius, arba jie patys yra tik supermandagūs vidutiniokai, bijantys ką nors užgauti, o po to dar ir po teismus „dėl garbės ir orumo“ trintis.
 
Nors ne visai esu teisus. Štai, ką pavyko iš svetimų tekstų išpešti: jei rasite čia jau minėtą A.Vinokuro rašinį, jame išskaitysite ir R.Pakso. G.Nausėdos, V.Uspaskicho, S.Skvernelio, ir V.Blinkevičiūtės pavardes. Po jų – išvada: vidutinybės valdžioje neskatina demokratijos, žongliravimas simpatijomis ir antipatijomis (čia – apie G.Nausėdą – H.V.) nėra nepavojingas žaidimas... Ir t.t. Bet ir čia ne su viskuo sutinku: man rodosi, kad ir R.Paksas, ir V.Uspaskichas turi neeilinių asmenybės bruožų. (Nebūtinai gi visos asmenybės yra teigiamos!). Bet štai, S.Skvernelio vidutinybė be jokio padidinamojo stiklo, plika akimi matoma. Kaip rašo tas pat A.Vinokuras: „keliukas išasfaltuotas, žmonelė geran darban įtaisyta!“...  Žinau, kad ne visiems tokie priminimai patinka, bet! Panašias personalines nuomones kol kas (?) leidžiama turėti. O netrukus, tuoj po kovo 5-osios, jos pasitvirtins arba suduš. Tik dar reikėtų atminti, kad... vien nuomonės turėjimas asmenybe jūsų nepadaro. Reikia kažko daugiau. Kas pasakys, ko? Prireikė dar vienos citatos. Autorius – jau taip pat minėtas Ž.Menčenkovas. „Kai žiemą kaimynas išeina į lauką be jokio atlygio išvalyti tako pėstiesiems, kad šie saugiai praeitų ir nesusilaužytų kojų, man jis tampa didžiąja asmenybe. Kai per šventę nustoja bėgti vanduo ir atvažiavę darbininkai greitai išsprendžia problemą, man jie tampa didžiosiomis asmenybėmis“.
 
Nesitikėjau, kad taip atsitiks: apie vidutinybes – šimtai straipsnių. O apie tuos iškiliuosius, išrinktuosius, originaliuosius piliečius rašinių praktiškai nėra. Bendra mūsų spaudos nuostata – ji manęs nenustebino – vidutinybes supeikti. Net pažeminti. Pirmiausia dėl jų noro kaupti pinigus ir gerinti buitį: girdi, nori tapti nebevidutiniški. Ir todėl apsigyvena už paskolas pirktame kotedže. Paskui limuziną nusiperka. Paskui žūtbūt stengiasi prasibrauti į „Rotary“ ar kitą „išrinktųjų“ klubą. Galiausiai jiems pareiga (ne noru, o pareiga!) tampa nueiti į A.Cholinos ar O.Koršunovo spektaklį. Gyvenimas pasunkėja. Bet jie kasdien arčiau tikslo: „Aš – jau nebe vidutinybė“. (Norite tokį pilietį savo akimis pamatyti? Kitą savaitę net du iš dešimties kitokių jų bus Knygų mugėje: knygos jų nedomina, bet jie „privalo“ ten būti atpažinti).
 
O kaip kitose vietose atpažinti, kuris yra vidutinybė, o kuris... didysis: išrinktasis ir pateptasis? Pašaliečiui požymiai sunkiai suprantami. (Ne visiems TAI duota). Bet, jei paklausite apie save, atsakymą esu paruošęs: jums teks sąžiningai atsakyti į ketvertą klausimų. Štai jie: ar dažnai lyginate save su aplinkiniais? Ar filtruojate ir atrenkate gaunamą informaciją? Ar esate vartotojas didžiąja (ir pačia blogiausiąja) to žodžio prasme? Ar tikrai esate įtikėję savo didybe? Bent du teigiami atsakymai jau ir parodys, kad jūs – ne genijus.
 
Ir nesiraukykite. Nes dabar sužinosite, kad būti tuo vidutinišku – nieko blogo. Nes kažkur aukščiau aprašytoji puikybė (tie supernamai ir superautomobiliai) būdingi ir asmenybėms, ir vidutinybėms. Svarbiausia – gebėjimas prisiimti atsakomybę. (Ši rašinio vieta – geriausia pagalvoti apie tai, ar mums reikia paminklo A.Smetonai).
Ir pastebėjimas pabaigos link einant: nė vienas autorių, rašiusių apie vidutinybes ir genijus, neminėjo... moterų. Pamiršo ar įžeisti nenorėjo?
 
Perpasakosiu jums girdėtą alegorinę istoriją apie moterį – vidutinybę, kuri dėl tokio apibūdinimo gausybę ašarų išliejo. Bet atsirado jaunikaitis, kuris ją paguodė: papasakojo, kad gražuolė panelė (supermodelis) jo ir lovoje vis klausė, ar aš graži, ar plaukai nesusivėlę. Ir visąlaik buvo įsitempusi. Ne ką geriau sekėsi ir kitai jo draugei – negražiai ir nelabai protingai: norėjo ji ištekėti už princo, bet jo žirgas buvo dar gražesnis, tad ir tapo ji žirgo žmona. O geriausiai pasisekė panelei vidutinybei: nei aukštai, nei gražiai, tik vidutiniškai šeimyniškai meiliai.
Ir jokių diagnozių! Nekeikit likimo, kad yra taip, kaip yra: gyvenam – vidutiniškai!

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!