Intrigai padidinti: su juo tikrai yra susidūrę daugiau kaip 97 procentai lietuvių. O jei galvočiau apie tautiečius, kurie per metus paskaito nors vieną knygą, procentas būtų dar didesnis. (Knygų mugės visuomet džiugina totaliniu lankymu ir masiniais pirkiniais, tačiau turime ir naujausią statistiką: per pastaruosius dvylika mėnesių nė vienos knygos neperskaitė daugiau kaip 23 procentai (beveik ketvirtadalis!) Lietuvos gyventojų.)
 
Prašau atleisti, bet darsyk „patampysiu gumą“: kuomet italų filosofo ir rašytojo Umberto Eco kažkas paklausė, kuriam tikslui jo namuose sukaupta daugiau kaip 30 tūkstančių (!) knygų, atsakymas buvo ironiškas: „Čia, namuose, laikau knygas, kurias reikia perskaityti šiandien iki pietų. O likusios – ne mažiau reikalingos – biure“, – pasakė rašytojas.
Kad žodis „tsundoku“ yra japoniškos kilmės, supratote. Hieroglifas „tsun“ reiškia sukrauti, sudėti į krūvą, o hieroglifas „doku“ – skaityti. Tad „tsundoku“ reiškia krūvon (ar į lentynas) sukrautas, tačiau niekada neskaitytas knygas. Japoniškasis terminas išplito. Šiandien jis žinomas visur pasaulyje. Prie to plitimo ir mes šiek tiek prisidėsim.
 
Kaip ir iš kur fenomenas radosi? Yra trys pagrindiniai jo gimimo šaltiniai, pasireiškiantys deriniais ir kombinacijomis. Pirmiausia – intelektinė tapatybė: pirkdami knygą norime tapti labiau išsilavinusiais ir plėsti akiratį. Tam tikra prasme – ir smalsumą patenkinti. O štai apie antrąją priežastį retas pagalvojo: tai – emocinis reguliavimas. Nes dalis žmonių knygas perka, kuomet jaučiasi pavargę, pasimetę ar vieniši. Bet to, motyvo pasirinkimas taip pat turi ne vieną prasmę. Pozityvu dėl to, kad tarsi suteikia kontrolės jausmą. O negatyvu – dėl kompulsyvaus elgesio (gali supanašėti su noru pirkti bet ką bet kada). Trečias motyvas yra sąmoningas veiksmo atidėliojimas (prokrastinacija) ar perfekcionizmas (siekis viską daryti tobulai). Šis „punktas“ Lietuvoje itin paprastai paaiškinamas: „Kai turėsiu daugiau laiko, tada ir skaitysiu...“
 
O štai ir pirmasis (mokslinėje literatūroje išskaitytas) pozityvusis atradimas: dar neperskaitytos knygos yra (galbūt) vertingesnės už perskaitytas, nes jose slypi dar nepatirtos, naujos žinios. Tai kaip poniutei pyragėlis prie popiečio kavos – jau iš anksto juo mėgaujamasi. Antrasis pozityvus momentas – laukimas. Nes filosofai teigia, jog laimė yra galimybė... pažadėti. Pirkdami knygą, sau pažadame (kada nors) puikiai praleisti laiką, praturtinti patirtį ir t.t.
 
Pastaba butuose kolekcionuojantiems ir asmeninę biblioteką kaupiantiems: tai, kas čia apie tsundoku prirašyta, jums netaikoma. Nes kiekvienas tikras knygų kolekcionierius žino savo tematiką, savo autorių ratą ar savo žanrą. Tai – apie knygas, kurios kažkokiais stebukliniais ir nepaaiškinamais momentais buvo nupirktos. Tad, kaip tsundoku nuo bibliomanijos atskirti? Ogi paprasta: tsundoku yra knygos, kurias įsigijimo momentu TIKRAI planavote perskaityti. Bet nepavyko iki šiol. (Kaip keista, šitoji „bėda“ – kuri, kaip vėliau paaiškės, nėra tikra bėda – pastaruoju metu išplito dėl to, kad elektronines knygas laikmenose dar lengviau kaupti, mat neužima vietos. Bet vis vien metų metais neatverčiamos). Tad ar išsiaiškinsim pagaliau, kodėl tai įvyksta?
 
Priežastys viso labo dvi. Pirmoji – pirkimo procesas. Tuo momentu esame kupini geriausių jausmų ir noro tobulėti. Antroji – skaitymo procesas. Daugelio nuomone, tai – ganėtinai intymus aktas, todėl jis turėtų būti patogus, praktiškas, atpalaiduojantis. Veik tobulas. Tačiau visoms toms sąlygoms įgyvendinti mums nuolat trūksta laiko.
 
Tiesa, yra dar vienas vokiečių filosofo V.Benjamino aprašytas ir tik tikrųjų „specialistų“ patiriamas malonumas: tų knygų „rikiavimas“ lentynose. Taip ne tik „puošiamas“ butas, bet ir smagiai-maloniai prisimenamos aplinkybės, kurios lėmė vienos ar kitos knygos pirkimą. Todėl net ir savitoje Japonijos kultūroje tsundoku fenomenas traktuojamas be jokio negatyvo, tai – tik nekritikuotinas pasirinkimas.
 
O dabar – klausimėlis, kuris pastaruosiuose rašiniuose veik tradiciniu tapo: kodėl apie tai rašome ne kultūros reiškinius nagrinėjančiame, o medicininiame leidinyje? Todėl, kad tsundoku nagrinėtinas ir kaip elgesio modelis: kodėl kaupiama, bet nenaudojama (kai kurie pacientai kaupia net sveikatinimo straipsnius, dietas ir... jų nenaudoja); kaupia ir gydytojai (bet ar tikslinga yra „turėti žinias“ ir jų nenaudoti?). Ir svarbiausia – tsundoku nėra laikomas psichologiniu sutrikimu. Tai – ne diagnozė, o kultūrinis ir elgesio fenomenas. Na, ir dar: knygų pirkimas – kaip ir bet koks kitas pirkinys – suteikia trumpalaikį dopamino, malonumų hormono, antplūdį. Pasijaučiame tarsi paieškoję geresnės savęs versijos.
 
Neigiamybė: kartais knygų kaupimas gali tapti tarsi veiklos imitacija (vietoje realaus skaitymo ar mokymosi). Ir dar: retsykiais mus užvaldo jausmas, kad TĄ knygą reikia turėti, nes visi aplinkiniai ją jau turi.
 
Beliko netikėtas eksperimentas. Sumaniau surašyti arčiausiai mano rašomojo stalo esančias, bet ligi šiol neatverstas knygas.
 
„Paukščių pavadinimų žodynas“. (1223 puslapiai, nė vieno paveikslėlio ar nuotraukos!) Eilėraščių knyga „Tyka“. (Su autoriumi – puikiu poetu – esu pažįstamas.) M.A. Pavilionienės „Vizijos ir tikrovė“. (Net neįsivaizduoju apie ką...) Echart Tolle „Naujoji žemė“. (Nežinau nei tokio rašytojo, nei apie ką ten rašoma...)
Tik penkios arčiausiai buvusios knygos. Būtinai paskaitysiu. Turbūt pradėti reikės rytoj...

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!