Tiesa, prieš eksperimentuodami, dar turime pasitikrinti, ar esame (arba nesame) sinestetai. Vėl truputį į šoną nuo temos, bet tai – reikalinga. Sinestezija – reiškinys, kuomet vienas pojūtis automatiškai sukelia kitą: kažkas „girdi“ spalvas, kažkas „mato“ garsus ar jaučia skonius... žodžiuose. O štai ir liūdnas arba linksmas (priklausomai nuo jūsų požiūrio) faktas: sinestetų procentas šalyje ir pasaulyje yra itin mažas – tik keturi iš šimto. Ir dar vienas svarbus pranešimas: sinestezija nėra liga – tik KITOKS informacijos smegenyse apdorojimo būdas.
 
O dabar – štai jau ir muzika! Moksliniai tyrimai rodo, kad žemus muzikinius garsus žmonės (sinestetai) paprastai sieja su stipriais, dažniausiai sūriais skoniais, o aukštus garsus – su lengvais ir saldžiais. Pavyzdžiui, mažoji tercija jiems atrodo aštri, panaši į česnakinę. Didžioji tercija – vaisių skonio, saldoka. Septima – pikantiška ir kiek kartoka. Didelių stebuklų, jei suprantate, kas ta tercija ar septima, čia nėra. Dažniausios – kultūrinės asociacijos (gal tos muzikinės dermės kažkada skambėjo patiekalo gaminimo metu?). Galimi ir psichologiniai efektai (kai garsai primena tam tikrų skonių patirtį). Bet dažniausia tai – neurologinė sinestezija (skonio pojūtis, atsirandantis automatiškai, bet ne visiems, o tik jautriems ir kūrybingiems žmonėms).
 
Po tokios ilgokos įžangos – Generalinis klausimas: kodėl TA PATI muzika vieniems patinka, o kitiems – ne?
 
(Pabandykite jūs tai paaiškinti: bus sunku. Nes tekstu (žodžiais) įmanoma apibūdinti muzikos poveikį, struktūrą, emociją, bet... ne muziką. Mūsų kalba perteikia konkrečias reikšmes ar terminus, o muzika – emocines ar jutimines būsenas, kurios kalboje (žodžiuose) neturi atitikmens.) Pavyzdžiui.
 
Galime aprašyti muzikos formą: „lėtas ritmas, minorinė intonacija“. Galime perteikti poveikį: „atrodo, tarsi eitum rudens parku po lietaus“. Bet negalime atkurti garsinio turinio: vibracijų, tembro, pauzių... Ir nebelieka nieko kito, kaip tik ploti vienam impresionizmo muzikoje kūrėjų prancūzui Klodui Debiusi, pasakiusiam, kad „muzika prasideda ten, kur baigiasi žodžiai“.
 
Tiesa, atsakymas į Generalinį klausimą tapo gražiai aplinkui apeitas. Tad tenka grįžti. Kodėl vienos melodijos mums patinka, o kitos – ne? Vienas galimų atsakymų yra toks: muzika – emocijų kalba, leidžianti kiekvienam mūsų išgirsti SAVO PATIES istoriją. Ir vėl tai – sunkiai žodžiais nusakoma. Todėl, jei rasite valandėlę laiko, siūlau patikrinti šitą tiesą praktiškai: paklausyti keleto tos pačios melodijos interpretacijų. Ta melodija yra prancūzo Josefo Kosma „Rudens lapai“ („Autumn Leaves“). Tai – džiazinės lėto svingo improvizacijos. Žinoma, teks pasitelkti YouTube‘ą. Atlikėjo Miles Davis versijoje (1958) trimitas skamba šaltai, tarsi rudens vėjas. Nuotaika: apmąstymas, susitaikymas su praradimu. Ne liūdesys, o ramus fakto – ruduo atėjo – priėmimas. Kita – Evos Cassidy versija (1996) – daug švelnesnė. Su virpuliu balse. Ruduo čia – meilės pabaigos metafora. Trečioji versija – Keith Jarret improvizacija (1980). Pasikeitęs ritmas ir tempas. Čia ruduo – ne nostalgija, o nuolatinis gyvas procesas. Žinoma, visa tai reikia IŠGIRSTI.
 
Na, o dabar galėčiau šitą rašinį paversti visai neskaitomu: pakaktų užsiminti, kad sprendimus (patinka-nepatinka) darome ne mes patys: informaciją priima ir apdoroja pilkoji smegenų medžiaga. Ją daktarai glaudžiai sieja su Alzheimerio liga. O pastarąją labiausiai atitolina nauji įgūdžiai ir... MUZIKA.
 
Prisikapstėm iki seniai žinomos tiesos: muzika gydo! Bet pradėsiu nuo išvirkščio klausimo: ar ji gali susargdinti? Atsakymas yra „Taip!“. Tik, žinoma, belieka tą „nelabąją“ atpažinti. Bet ir čia jums patiems vargti nereikės – tai vėl padarys jūsų smegenys. Nes jos muzikinį toną apdoroja taip pat kaip ir realias emocines patirtis. Liūdna ar agresyvi muzika aktyvina absoliučiai tuos pačius centrus kaip ir tikrieji išgyvenimai. Tie, kurie dažnai klausosi muzikos, keliančios liūdesį, kaltę ar beviltiškumą, kaskart vis giliau patys save klampina į nerimo ar depresijos riziką.
 
Prašome vėl pasitelkti YouTube‘ą. Siūlau „industrial“ muzikos pradininkę – grupę iš Didžiosios Britanijos „Throbbing Gristle“ („Pulsuojantis kremzlinys“) ir jos kūrinį „Hamburger Lady“ („Mėsainių ponia“). Arba muziką, kurios tik 30 sekundžių tegebėjau išklausyti: vėl Didžiosios Britanijos grupė „Autechre“ ir jos kūrinys „Gantz Graf“.
 
Ir vėl – trečiąkart – tas pats klausimėlis be galo dideliu klaustuku virstantis: kodėl vieniems patinka, o kitiems – ne? Na, nesinori „moksliškai“ jums pasakoti, kaip klausos žievė atpažįsta tonus, kaip smegenėlės koordinuoja ritmą (ir dėl to norisi judėti), kaip limbinė sistema sukelia emocijas ir žadina prisiminimus...
 
Geriau pasakysiu, kad skirtingos smegenys į garsus reaguoja skirtingai. Tai lemia emocinė atmintis ir asociacijos. (Vaikystė, netektys. Net neutralus garsas gali bloginti savijautą, jei jis susijęs su tais pačiais – blogos patirties – centrais.)
 
Apie dar vieną kelią. Bus sunku tuo patikėti, bet, pasirodo, net ir nemėgstamą muziką galime... pamėgti. Tereikia žinoti vieną tiesą: smegenys geba pajusti malonumą net iš to, kas anksčiau buvo nepriimtina. Kiekvieną kartą, kai klausomės muzikos, aktyvuojasi tam tikri neuronų tinklai. Jei muzikos klausaisi dar ir dar (pradžioje šiek tiek prisiversti reikia), tie tinklai stiprėja ir garsai rodosi vis natūralesni. Tada iš lėto keičiasi ir emocinė reakcija. (Ar tik anksčiau už mus to nesužinojo lietuviškosios „Eurovizijos“ rengėjai, kasmet kišantys į eterį ne itin vykusius „atrinktuosius“?) Pripratimas (prisipratinimas) – negreitas procesas: tvarka iš chaoso visuomet gimsta lėtai, o smegenys mokosi per asociacijas. Pradžioje klausai trečdalį dainos. Vėliau – pusę. Iki kol pasieksi tai, kas vadinama ekspozicijos efektu: kuo labiau pažįstamas dirgiklis, tuo labiau jis patinka. O gal tą principą galėtume pritaikyti ir kitoms sritims? Pavyzdžiui, kai kuriems asmeniniams jūsų santykiams?

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!