Šurmuly, kuriame gyvename, nėra laiko prisilietimams skirstyti ir į lentynėles dėlioti. Bet dabar, kuomet keletą minučių radote mylimam laikraščiui (kiek nedaug tų tikrųjų spaudos leidinių yra belikę, ir kaip malonu LIESTIS prie tikro, o ne elektroninio laikraščio!) pagalvokim, kuo mūsų prisilietimai vienas nuo kito skiriasi.
 
Nėra ko slėpti: ir čia viskas priklauso nuo jūsų (ir mūsų) amžiaus. Ir nuo temperamento. Ir net nuo to, kurioje pasaulio daly esame gimę. Ir nuo to, kaip tėvai mus auklėjo. Ir nuo to, kokią religiją išpažįstame. Bet taip toli šiandien į vandenį nebrisime: griebiame arčiausiąją mintį. Ir čia, žinoma, neaplenkiami yra patys intymiausi prisilietimai – apkabinimas, glostymas, prisiglaudimas, bučinys. Ir taip toliau... O toliau jau pereiname prie pagrindinės medicininio laikraščio funkcijos: visi išvardintieji faktoriai skatina oksitocino, dopamino ir endorfinų išsiskyrimus. Tos neįdomios fiziologijos pasekmės mums geriau suprantamos: tai – ryšio palaikymas, saugumo ir priklausomybės jausmai, ir – sveikata. Seksualinė bei emocinė.
 
Toliau vardinam: draugiški ir socialiniai prisilietimai. Atliekame juos „automatiškai“, negalvodami. O jei pagalvotume? Prisimintume, kad ne kiekvienam leidžiame save patapšnoti per petį. Ir dar pastebėtumėte, kaip skiriasi rytmetinis kolegos, su kuriuo nuolat konkuruojate, rankos paspaudimas nuo to, kuriam jaučiate simpatiją ir draugiškumą. Tokius prisilietimus vadiname emocinio palaikymo signalais. Ir dažnai jie dar rodo priklausymą vienai ar kitai žmonių grupei.
 
Globėjiški (arba šeimyniniai) prisilietimai. Storiausios knygos šia tema išleistos, kalbėta apie vaikų ir tėvų santykius. Problemą apeisim. Tačiau tikrai žinau: ne vienuose namuose dar ir šiandien rastumėm šiltai apklostytų ir tikrai sočiai pamaitintų senelių, kuriems per šventes pritrūko tik vieno – apkabinimo. Arba – palaikymo už rankos.
Ir jums į galvą neateitų taip pavadinti – apie dar vieną prisilietimų rūšį – funkcinius prisilietimus. Tai – kuomet kam nors padedate apsirengti. Galbūt paduodate lagaminą ar lazdą. Galbūt padedate pažymėti bilietą ar pereiti gatvę. Tai – prisilietimai, kurių nepastebime, tačiau kaip daug jie šneka apie mus! Parodo, kiek esame paslaugūs ir kaip užtikrinam savo bei vienas kito saugumą.
 
Dar būva religiniai prisilietimai ir prisilietimai, kultūrinių tradicijų pagimdyti. Bet daug labiau nei jie mums rūpi (vėl laikraščio specifika!) – terapiniai prisilietimai. Gal pagaliau 2026-aisiais pavyks „suklijuoti“ istorijas, kurios yra ištikusios mūsų gydytojus dėl „tinkamų ir netinkamų“ prisilietimų prie paciento. Kokių tik juokingiausių skundų negauta (juos iš lėto kaupiu) iš abiejų pusių! Ir dar manau, kad tai – puiki tema kokio nors psichologijos disertanto darbui. O šiandien prie rašinio pridedu tik mokslo duomenimis patvirtintą faktą: gydo ne tik vaistai ar medicininės technologijos. Prisilietimai medicinoje kartais būtini, o kartais – tik... gydo.
 
Artėja pastraipa, kurios visuomet laukiate, – keistenybės. Būtent jos parodo, kaip kartais gyvenimas (ar mokslo eksperimentai) atskleidžia netikėtas lytėjimo paslaptis.
 
Viena populiariausių – „guminės rankos“ iliuzija. Tikroji žmogaus ranka paslepiama, o prieš akis padedama guminė. Kai abi rankos liečiamos vienu metu, smegenys pradeda tikėti, kad ir guminė ranka yra tikra. O jei į ją dar smeigiama adata, net ir širdies ritmas pakinta.
 
Dar vienas lytėjimo specialistų kartu su psichologais padarytas atradimas. Jis gal net padėtų išspręsti kai kurias intymaus bendravimo problemas. Pasirodo, meilūs, bet švelnūs prisilietimai kartais erzina labiau nei stiprūs ir šiurkštūs. Mat „švelnybės“ aktyvina nervus, susietus ne tik su malonumais, bet ir su emociniu diskomfortu.
 
Ir dar: naujausiais dirbtinio intelekto modeliais galima pasiekti virtualią realybę bei sukurti vaizdinius lietimo stimulus. Išvada: žmonės gali jausti prisilietimą net ir tada, kai niekas jų neliečia. Tai jūsų smegenys „patiki“, jog esate liečiamas.   
Patiko JAV mokslininkų eksperimentas su beždžionėmis. Jaunas beždžionėles „maitino“ dvi dirbtinės motinos-beždžionės: viena buvo šalta ir metalinė, kita skleidė šilumą ir buvo „minkšta“. Jau po kelių parų metalinė „motina“ stovėjo be darbo, o jauniklės laukė maisto eilėje prie „minkštosios mamos“...
 
Taigi, atsirado proga keletą žodžių pasakyti apie lytėjimą ir gyvūnus. Žinau, kodėl namuose nelaikote akvariumo su žuvytėmis: ne dėl to, kad sunku yra vandenį keisti ir dugną valyti, o dėl to, kad tų žuvyčių paglostyti negalima. Teiginys gal kiek ir hiperbolizuotas, tačiau profesinė spauda rašo, kad prisilietimai ir fizinis kontaktas su gyvūnais žmogui reikalingi ne „dėl sentimentų“, o dėl konkrečių biologinių bei medicininių-terapinių mechanizmų. Kontaktai su gyvūnu ir buvimas šalia aktyvina parasimpatinę nervų sistemą (ramybės režimą), mažina kraujospūdį ir nekelia socialinio vertinimo grėsmės. (Čia mes – apie Seimą ir TV transliacijas iš jo). Ir apskritai, gyvūnų elgsena šiandien labiau nuspėjama ir trigubai mažiau manipuliatyvi nei žmonių. Išvada: kontaktas su gyvūnais šiandien – mažiau grėsmingas prisilietimo šaltinis. Todėl toliau keli žodžiai apie prisilietimų grėsmę.
 
nepaminėti, kad kone kiekvienas mūsų yra patyręs nemalonių prisilietimų. Ir tai nėra įsivaizdavimas ar jautrumas be priežasties. Tai – nervų sistemos apsauginė reakcija. Atsitinka tai todėl, kad smegenys pirmiausia vertina ne patį prisilietimą, o saugumą. Ir todėl, kad būva peržengiamos asmeninės privatumo ribos. Ir dar todėl, kad dažnai atmenama neigiama patirtis. Arba dėl kūno būklės (gal esate pavargę, alkani, sergantys?). Priminsiu: nemalonūs prisilietimai yra signalas, o ne problema. Problema atsiranda tuomet, kai signalas ignoruojamas.
 
Taigi, lytėjimas: nuo meilės iki vadybos reikalų. Ir nesakykite, kad nesate to patyrę. Vieni prisilietimais gydo, kiti – net karjerą daro (dar viena potemė!). Ne vieną iš čia paminėtų minčių žadame rutulioti ir 2026-aisiais. Kad tik sveikatos pakaktų! O baigiant, leiskite nepiktai pasišaipyti iš tų, kurie nuo Naujųjų pradės „naują gyvenimą“. Savo aplinkoje turiu žmogų jau daug metų ankstyvais rytais lankantį treniruočių salę. Lankysis ten ir po Naujųjų. Ir vėl smagiai pasakos, kaip sausio mėnesį reikėjo eilėje prie treniruoklių laukti, o kovo pradžioje treniruotes vos vienas kitas belankė. Gal geriau pinigus leiskite ne treniruotėms, o tiksliniams prisilietimams (apie kuriuos čia vėl nespėjome parašyti) – masažams? Bet ir čia naujas mąstymas: jau praėjo laikai, kai manyta, jog geras masažas – tai būtinai skaudus masažas.
 
Todėl ir 2026-ieji tebūna jums Švelnių (bet ne pačių švelniausiųjų, apie kuriuos čia jau taip pat rašyta) prisilietimų metais!

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!