Overšeringas (iš angl. „oversharring“) ištinka tuomet, kai neapgalvotai su auditorija (ką tik sutiktu nauju pažįstamu arba su visai nepažįstamu piliečiu) pasidalijate jautria ar pernelyg intymia informacija. Tuo momentu sau atrodote šaunūs, daug žinantys ar net išradingi. Bet rytojaus dieną, o kartais net po valandos pajaučiate diskomfortą. Negana to, dėl tokio atvirumo dažnai nejaukiai pasijunta ir jūsų pašnekovai. O jei laiptinėje sutiktai kaimynei kažkodėl imate pasakoti apie savo sveikatos bėdas (ir jei tai atsitinka ne pirmą kartą), ugnį į save dar sustiprinate.
 
Todėl, kad toji kaimynė apie tai papasakos dar vienai kaimynei („dubleoveršeringas“?) ir po kurio laiko kaimynai (-ės) ims net atsitiktinių susitikimų vengti. Jūs gi nesuprasite kas vyksta. O vyks štai kas: vieni pasijaus nejaukiai, kitiems tai sukels gėdą, tretiems – gailestį. Ketvirtiems pasirodys pavojinga, nes gautoji informacija gali būti nukreipta blogų kėslų link. Ir tai – ne tik apie sveikatą, bet ir apie moralę. Ir apie profesinius interesus. Ir apie politiką. Ir galėtume dar giliau problemon lįsti. Bet nelįsim. Nes lietuviško vardo vis dar neturintis overšeringas žinynuose jau turi lietuvišką formulę. Štai ji: per daug, per greitai, ne tam žmogui ir ne toje vietoje...
 
Kaip visada, geriausia iliustracija yra gyvenimiškieji pavyzdžiai. Galbūt nustebsite, bet lietuviškiausias (ir likusiame pasaulyje veik neatsikartojantis) overšeringo pavyzdys yra klausti, kokį atlyginimą gaunate. Tiesa, girdisi kalbos, kad artimiausiu metu mūsuose tai bus viešinama. Bet, manyčiau, tuo tikėti neverta dėl paprastos priežasties – idant nepaaiškėtų viršininkų simpatijos-antipatijos.
 
Feisbuko puslapyje skaitau: „Po to, kai jis mane paliko, jau trečią mėnesį negaliu atsigauti, nemiegu, verkiu naktimis...“ Kam skirta šita pasidalintoji informacija? Gailesčiui sukelti? O gal pranešti, kad vėl esi laisva ir vieniša? Viską paaiškina tolesnis prierašas: „Prakeikiu jį ir tą jo naująją meilę! Tenusisuka jie sprandus!“
 
No comment. Geriau tebūnie statistika. Tyrimai rodo, kad per 50 procentų auditorijos mano, jog šiandienė karta daug laisviau kalba apie intymias temas. Ir dar jie rodo, kad trečdalis respondentų reikia nereikia (t.y. ne vietoje, ne laiku ir ne su tuo žmogumi) aptarinėja sveikatos problemas, veik ketvirtadalis piliečių viešai kelia pinigų klausimus, o 27 procentai visiškai nepažįstamai auditorijai bando aiškinti politiką. Bet tik taip, kaip jie ją supranta ir suvokia. Tad dar sykį – no comment!
 
Overšeringas priklauso ir nuo to, kokioje šalyje gimėte, kaip buvote auklėjamas ir kokią įtaką jums daro į Lietuvą atsikeliančios kultūros. Suprantama ir aišku yra, kad kitose šalyse – kitaip. Pavyzdžiui, Vokietijoje per didelis emocinis dalijimasis visuomet laikomas „per daug“. JAV kultūroje, priešingai: atvirumas ir emocijų demonstravimas – teigiamas bruožas. Prieš kelis dešimtmečius Lietuvai buvo būdinga tuomet dar nežinomo overšeringo japoniškoji versija. Pastarojoje šalyje ji iki šiandienos nesikeitė: asmeniniai jausmai laikomi itin privačiais, o emocinis dalijimasis – netaktišku. Apie šiandienos situaciją Baltijos šalyse (apie tai, kokios tarsi visi norėtume) štai ką galim pasakyti: emocijos – tik patiems artimiausiems. Arba: nesiskųsk, susitvarkyk su situacija pats! Deja, tai – arba jau praeitis arba lūkestis. Nes štai, kokius subtilius overšeringo pavyzdžius pateikia kol kas itin skurdi šios temos lektūra.
 
„Jaučiuosi pavargęs, vis dažniau galvoju apie tai, kad nieko gyvenime nepasiekiau“. Arba: „Man viskas gerai, tik šlapimo tyrimai ne patys geriausi...“. Arba: „Nežinau, ar toliau galėsiu susitikinėti su mergina, ji kvėpinasi pigiais kvepalais...“. Be abejo, akimirksninė reakcija į paskutinįjį pasisakymą turėjo būti tokia: „Padovanok, kvaily, jai brangesnius kvepalus!“. Bet reakcijos nebuvo. Todėl dabar – pagrindinis klausimas: kodėl žmonės „overšerina“? Po kuklių tyrimų rasta šiek tiek atsakymų.
 
Labiausia, žinoma, kalti socialiniai tinklai, išmokę mus visiškai netinkamo atvirumo. Tačiau taip elgiasi ir tais tinklais nesinaudojantys. Atsakymas čia pat: visuomenės susvetimėjimas, vienišumas, nuolatinis nerimas dėl rytojaus. Ir vis daugėja piliečių (ar tikrai piliečiais jie yra?), kurie gatvėje užklausti nesugebėtų suformuluoti gyvenimo tikslų (TV „Klausimėlis“ to klausti niekada neišdrįso).
 
Ir dar. Nė viena publikacija apie overšeringą (jų tikrai nėra daug ir didelę dalį išstudijavau) neužsimena apie dvi paslėptas, bet gan aktualias reiškinio puses. Apie vieną jų dabar nuolat kalbame, bet – ne tame kontekste. Omeny turiu bankinių sukčių apgavystes. Ne kas kitas, o overšeringas neleidžia jums nutraukti pokalbio su sukčiais. Tai jie, sukčiai ir vagys, pirmieji pajaučia, kad esate išsiilgę net ir „dalykinio“ pokalbio. Ir iškart jus ant kabliuko pamauna.
 
Antra reikalo pusė – ir juokinga, ir... pamokanti. Tėvai neturi laiko vaikams. Ir dar nė mokyklos nesulaukusius jau įkiša juos į telefonus. Bet čia – tik istorijos pradžia. Krūvas tos istorijos tęsinių jums galėtų papasakoti vaikų darželių auklėtojos. Normalaus bendravimo – pokalbio su tėvais – išsiilgę vaikai joms pasakoja ir apie tai, kad „kuomet mamytė į darbą išeina, pas tėvelį teta Daiva ateina. Tik pasakoti apie tai negalima...“ Ir dar tos darželio auklėtojos sužino, kad „...senelis serga nepagydoma liga ir jau greitai mirs“. Ir, be jokios abejonės, gerieji vaikučiai gerosioms (t. y. juos išklausiančioms) auklėms papasakoja, kokiame stalčiuke namuose yra paslėpti pinigai. Overšeringo pradžia yra tokia. Čia buvo apie vaikus, kurie klausimėlių sau užduoti dar negeba. Su mumis, kiek vyresniais, yra kitaip. Užtektų tris (tik tris!) nesudėtingus klausimus sau įmintyti.
 
Ar žmogus, su kuriuo dalinuosi informacija, to nori? Ir ar turi jis teisę į tas žinias?
Ką, pasidalinęs informaciją gausiu aš? Ar bus tai man naudinga?
Ir ar bus gerai, jei mudu abudu tą informaciją vis dar prisiminsim ir po pusmečio?
 
Bet! Yra viena kategorija žmonių, kuriems šie trys klausimai ne tik negalioja: jie dar ir privalo jų nepaisyti. Tai – mūsų mylimi daktarai. Nors daugiau nei pusė gydytojų patvirtins: jie turi pacientų, kurie ateina tik pasikalbėti apie įsivaizduojamas ligas.
 
Prasidėjo Naujieji. Tikėkimės, kad jie nebus blogesni ir mes vėl iš spaudos galėsim sužinoti, į kokį kurortą ir su kokia rankine iškeliavo garsi ponia Paksaitė-Stumbrienė ir ką apie tarptautinę politiką galvoja garsus jos komentatorius Stavickis-Stano.  

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!