Suprantama, kad toks sukrečiantis įvykis mums kelia daugybę klausimų. Bandome suprasti ne tik šį konkretų nusikaltimą, apie kurį kol kas žinome labai nedaug, bet ir tai, ką jis pasako apie dabartinę jaunąją kartą. Galbūt ką nors tikrai pasako. Galbūt, kai sužinosime daugiau patikimos informacijos, galėsime padaryti ir tinkamas išvadas. Tačiau kiek pagrįsti apibendrinantys teiginiai apie dabartinių paauglių agresyvumą ir žiaurumą, empatijos stoką ir socialinių tinklų sukeltas problemas?
 
Kriminologas Gintautas Sakalauskas jau atkreipė mūsų dėmesį, kad paauglių įvykdomų nužudymų skaičius pastaraisiais dešimtmečiais ne išaugo, o kaip tik labai smarkiai sumažėjo. Jei 1995 m. užfiksuota 30 atvejų, kai paaugliai kaltinti dėl žmogžudysčių, tai 2021 m. vos vienas (Sakalauskas, Kalpokas, Buzaitytė-Kašalynienė ir Švedaitė-Sakalauskė, 2022). Netgi atsižvelgiant į tai, kad per šį laiką pačių paauglių sumažėjo beveik perpus, vis tiek tai įspūdingas ir teigiamas pokytis.
 
Pažiūrėkime į kitas agresijos formas. Gerai žinome, kad tarp Lietuvos vaikų ir paauglių itin paplitusios patyčios. Nors šios problemos mastai išlieka dideli, taip pat matyti ir pozityvių tendencijų. Pasaulio sveikatos organizacijos kas ketverius metus atliekamos tarptautinės mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos ir sveikatos studijos duomenimis, 1994 m. iš kitų tyčiojosi net 34 proc. Lietuvos moksleivių, o 2022 m. jau tik 15 proc.
 
Vaikų ir paauglių (iki 19 m.) savižudybių per pastaruosius kelis dešimtmečius sumažėjo net kelis kartus. Jei prieš 20 metų Lietuvoje buvo daugiau nei 50 paauglių savižudybių, tai pastaraisiais metais šis skaičius svyruoja apie 12 (Higienos instituto ir Oficialiosios statistikos portalo duomenys).
 
Žinoma, ši statistika neatspindi viso vaizdo. Neabejoju, kad rastume aspektų, pagal kuriuos Lietuvos paauglių tendencijos būtų ne tokios teigiamos. Be to, įvairių problemų mažėja, bet tai nereiškia, kad tokios tendencijos ir išliks. Taip pat nereikėtų demonizuoti dabartinės jaunosios kartos. Iš pateiktų skaičių matyti, kad iškart po Nepriklausomybės atkūrimo, kai vyko didžiuliai socialiniai lūžiai ir tėvams neretai pagrindinis iššūkis buvo materialinis šeimos aprūpinimas, o pagalbos vaikams ir šeimai institucijos tik kūrėsi, Lietuvos paauglių gyvenimas buvo kur kas pavojingesnis ir problemiškesnis negu dabar.
 
Todėl neskubėkime visko suversti socialiniams tinklams ar skaitmeninėms technologijoms apskritai. Besaikis jų naudojimas turi neabejotinų rizikų, tačiau nėra visų blogybių priežastis. Candice Lynn Odgers – mokslininkė, tyrinėjanti vaikų raidą ir psichikos sveikatą, savo komentare žurnale „Nature“ kritikuoja ir Lietuvoje populiarią knygą apie skaitmeninių technologijų žalą vaikams „Nerimo karta“. Ji atkreipia dėmesį, kad dauguma tyrimų apie skaitmeninių technologijų poveikį paauglių psichikos sveikatai yra koreliacinio pobūdžio, t. y. neleidžiantys daryti išvadų apie priežastingumą. Teiginys, kad paaugliai, kurie daugiau laiko praleidžia socialiniuose tinkluose, turi daugiau psichikos sveikatos problemų, nereiškia, kad tos problemos atsiranda dėl socialinių tinklų. Tiesą sakant, gali būti ir atvirkščiai – tie paaugliai, kurie jau turi daugiau psichikos sveikatos problemų, yra linkę praleisti daugiau laiko socialiniuose tinkluose ir juos naudoti kitokiais būdais nei jų bendraamžiai, neturintys tokių problemų. Yra ilgalaikių tyrimų, kurie būtent tai ir rodo.
 
Remdamasi daugybės tyrimų duomenimis, C. L. Odgers teigia, kad jų rezultatai niekaip neleidžia daryti išvados, kad pagrindinė jaunų žmonių psichikos sveikatos problemų priežastis yra technologijos. Ji atkreipia dėmesį į kitus veiksnius – patiriamą prievartą, struktūrinę diskriminaciją, psichotropinių medžiagų vartojimo mastus, ekonominius sunkumus, socialinę izoliaciją ir kitus socialinius veiksnius. Manau, tai aktualu ir Lietuvos situacijai bei padeda paaiškinti, kodėl paauglių agresijos apraiškų prieš 30 metų buvo gerokai daugiau nei dabar.