Štai tas bandymas, Naujojoje Zelandijoje atliktas: trisdešimčiai eksperimento dalyvių tyrėjai pateikė šiek tiek „pakraipytas“, t.y. surežisuotas jų nuotraukas. Jose – kiekvienas tiriamųjų: esą tuomet, kai kažkada jie skrido oro balionu ir to baliono krepšyje nusifotografavo. Žinoma, nė vienas iš tų trisdešimties balionu niekada neskrido (apie tai iš anksto žinota), ir nė vienas nesifotografavo. Tačiau, net aštuoniolika piliečių (60 proc. tiriamųjų!) „atpažino“ save. Ir net ėmė regzti istorijas apie „seniai pamirštą skrydį“...
 
Matau kreivą jūsų šypsenėlę: vis dar netikite. Todėl supaprastinkim. Ar kada nors buvo, jog atsidūrę nepažįstamo miesto nepažįstamoje aikštėje jūs pajutote, kad čia jau buvote?.. Vis dar įžanga čia. Tik dabar jai suteiksiu mokslinį-medicininį pagrindą. Perpasakosiu vadovėlinę, 1953-aisiais prasidėjusią istoriją. Tuomet JAV neurochirurgas Viljamas Skolvilas operavo epileptiką Henrį Molisoną (iš ligonio smegenų buvo pašalinta dalis hipokampo, kažkiek nukentėjo ir migdolinė liauka ir entorinalinė žievė – bet šių detalių žinoti mums nebūtina). Bet privalu žinoti, kas paskui su ligoniu H.Molisonu atsitiko. Atsitiko tai, kad gyvenimą iki operacijos, visas jo detales, jis puikiai prisiminė. O štai, kas ta moteris, pabundanti šalia jo kas rytą, niekaip negalėjo prisiminti. Ir todėl žmona kasryt jam prisistatydavo.
 
Ponas H.Molisonas neprisimindavo, kad prieš dešimtį minučių jau valgė, ir vėl sėsdavo prie stalo. Vėliau buvo ištirta, kad visi Henrio prisiminimai, ilgiausiai trukdavo vos keliolika sekundžių. Ir taip – visuose gyvenimo momentuose. Neišskiriant nė intymių akimirkų. Jaučiu, kad tą paskutinįjį sakinį jau savaip interpretavote, tad dabar – paskutinė situacija, kurią visi be išimties esame patyrę: būva gi, kad peržengę kito kambario slenkstį stabtelėjame. Nes nebeatmename, ko čia atėjome. Ir tada kaltiname save, kad senstame. Bet smegenis tyrinėjantys specialistai mus išteisina: jie teigia, kad durys ir slenkstis pasąmonėje asocijuojasi su nauju gyvenimu, ir kad akimirkai, šimtajai sekundės daliai, neuronų jungtys smegenims praneša, kad nuo dabar, nuo to slenksčio, prasideda kitas gyvenimas. O paskui tai išnyksta.
 
Apie ką čia mes šiandien? Apie situacijas, kurias, kaip medikai sako, yra bent kartą gyvenime patyrę ne mažiau kaip 90 proc. pasaulio gyventojų.
Deja vu. (lietuviškai – jau matyta), mediciniškai – paramnezija. Reiškinys, aprašytas dar romėnų poeto Publijaus Ovidijaus. Bandytas tyrinėti viduramžiais. Nebaigtas tirti iki šiandien. Ir nors ankstėliau pateikiau operacijos pasekmę, tai būdinga kiekvienam visiškai sveikam žmogui.
 
Deja vu mechanizmas. Yra apie 20 mokslinių ir tiek pat pseudomokslinių šio reiškinio teorijų. Mokslinius apsunkina tai, kad žmonės apie reiškinį visuomet pasakoja retrospektyviai (o tai jau gali būti iškraipyta). Kita priežastis – deja vu trunka vos akimirksnį (nors žinomi atvejai, kai truko net kelias paras). Ir jei niekuomet to nepatyrėte, priminsiu, iš kur apie tai žinote. Pirmiausia iš filmo, įtraukto į JAV nacionalinį filmų registrą, „Švilpiko diena“. Po to iš garsaus JAV trilerio, kuris taip ir vadinosi „Deja vu“. Ir trečia: neužmiršote gi rusiškųjų „Šuriko nuotykių“, kur egzaminui besiruošiantis studentas troleibuse įknimba į kitos studentės užrašus ir juos beskaitydamas užeina pas ją į namus, skaito konspektą, valgo dešreles. Paskui jiedu pasimeta minioje ir pasimato tik po egzamino. Abu mano, kad susitiko pirmąkart. Nebejuokinga dabar. Bet tai – taip pat deja vu. O toliau jau – reiškinio versijos. Stengsiuosi nė vienos jų nesupriešinti su kita. Labiausia patinkančią patys ir pasirinksite.
 
Pirmasis reiškinio aprašytojas – prancūzų gydytojas Emilis Buarakas deja vu įvardijo, kaip išankstinį informacijos apdorojimą pasąmonėje. (Vaizdas sumodeliuoja teiginį). Populiariau būtų taip: vienu metu įsijungia smegenų sritys, atsakingos ir už šiandienos suvokimą, ir už ilgalaikę atmintį. Jos neturėtų tarpusavyje painiotis, bet ima ir susipina. Ir atminties signalas tuomet milisekunde aplenkia realųjį pasaulį. Todėl ne vienas deja vu regėtojas pamano turįs aiškiaregystės talentą.
Kiti variantai. Yra teigiama, kad dažniau deja vu patiria labiau išsilavinę ir kūrybingesni žmonės. Jų fantazija sukuria ir sumodeliuoja įvykį. O smegenys padiktuoja klaidingą suvokimą, kad tai kažkada jau buvo įvykę.
 
Psichoanalizės tėvas ponas Zigmundas Froidas sakė, kad deja vu yra ne kas kitas, o mūsų sąmonėje giliai paslėpta ir mūsų pačių į užkampį užspeista kažkada patirta skriauda. Arba į paviršių netikėtai išplaukę kažkuomet neįvykdyti norai. Ypač noriai Z.Froidas komentuodavo vieną faktą. Apie moters gimdą jis sakydavo: „Mes joje tikrai visi esame buvę! Tik – neprisimenam!“
 
Dabar apie versiją, kuri kai kuriems tikrai patiks. Nes patvirtins tyliai jų puoselėjamą ir net su geriausiu kaimynu nesidalijamą svajonę. Ir dar, atrodo, išbaidys baimę numirti. Taip, tam tikra dalis mokslininkų (pastarąjį žodį pagarbiai rašau be kabučių) galvoja, kad deja vu yra ne kas kita, o reinkarnacijos įrodymas. Taigi, tam tikra mokslininkų dalis kalba apie reinkarnaciją, o vienas jų – kažkoks A.Polianskis – teigia, jog kiekviename (?) mūsų gyvenime lieka lokalinės mintys, lokalinė sąmonė ir todėl kiekvienas galime atsigręžti į buvusius savo gyvenimus.
 
Rimtieji skaitytojai, žinoma, supeiks, ir pasakys, kad taip rašyti nevalia. Bet jie nepaneigs, kad pasitaiko, kai idealiai išvalytame ir dar pakvėpintame jų bute staiga ima ir atsiranda koks neišvalytas kampas. Arba nuo senos knygos taip ir nenušluostytos dulkelės. Tokį – ne itin švariai išvalytą kamputį – dažnas netyčiom atrasti gali ir savo smegenyse. Nekalbant jau apie kompiuterio ar išmaniojo telefono atmintį. Kiek „neiššluotų“ programėlių šiandien turite? Deja vu?
 
Jei niekuomet nesate valgęs krokodilienos kotletų, nežinote jų skonio. Bet aš ilgalaikėje atmintyje jį turiu užfiksavęs: ne, niekada daugiau. Būtent nuo šios vietos smegenų jungtys ir ima informaciją analizuoti. Po to seka išvada: didžioji tikimybė yra – neskanūs kotletai. Bet tai nėra teisinga, nes apsisprendimo motyvai – visai ne gastronominiai, o gamtosauginiai. Bet gal darsyk suklydot? Gal aname (to nežinomo A.Polianskio) gyvenime mudu su juo tuos krokodilus medžiojome ir gal mūsų patirtis yra pavojaus nuojauta? Prisiminti tai, ko nebuvo, nėra lengva...

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!