Meistrystę puoselėja 48-erius metus
 
UAB „Pirmas žingsnis“ sukūręs Algimantas Astrauskas – ne tik įmonės vadovas. Dirbtuvėse jis nuo A iki Z viską daro ir pats. Ne veltui meistrystę įvaldžiusiam profesionalui savo mobilumą ir gyvenimo kokybę – kojų protezus patiki paralimpinių žaidynių prizininkai, garsūs šalies sportininkai, tarp kurių – ir legendinis krepšininkas Arvydas Sabonis, paralimpietis Algirdas Tatulis, sportininkas Tomas Kairys.
 
„Retas vadovas pats užsiims protezų ir įtvarų gamyba, jis tiesiog tuo gyvena – pats domisi, išmano, gilinasi. Į protezų gamybą žiūri plačiai, atsakingai. Paslaugų kokybė, demonstruojamas aukštas profesionalumas ir glaudus bendravimas su pacientais sukuria pasitikėjimo jausmą. Protezų gamyba – individuali. Suprasti, ko žmogui reikia, – menas. Esu daugiau nei patenkintas ne tik jų gaminiais, bet ir žmogišku bendravimu“, – tikina trisdešimt metų bičiulystę su „Pirmu žingsniu“ skaičiuojantis T.Kairys.
 
A.Astrausko įdiegtos pažangios technologijos suderino meistriškumą su individualizuotu požiūriu į pacientų poreikius ir padėjo sukurti aukštą Lietuvos ortopedinės technikos standartą. UAB „Pirmas žingsnis“ vadovo veikla ne tik prisidėjo prie jo įkurtos įmonės sėkmės, bet ir pagerino daugelio žmonių gyvenimą, užtikrinant jiems galimybę žengti pirmuosius savarankiškus žingsnius po traumų ar sunkių ligų.
 
Vis dėlto A.Astrauskas atviras – ne kiekvienam klientui gali pažadėti, jog su kojos protezu jis ims bėgioti… Akistaton su mobilumą ir neretai gyvenimo džiaugsmą praradusiais pacientais stojantis A.Astrauskas sako, kad versle turi būti ir vietos žmogiškumui.
 
„Pacientams esu ne tik ortopedas technologas, bet ir neretai patarėjas, įkvėpėjas, psichologas, o per daugybę bendravimo metų – ir bičiulis“, – pasakoja A.Astrauskas.



 
Kaip sekasi laviruoti tarp jų nuotaikos, sveikatos būklės ir techninių gamybos galimybių, su verslininku kalbamės plačiau.
 
- Pas pacientus po galūnės amputacijos atvystate dar į ligoninę. Būnate vienas pirmųjų, kuris iššūkio akivaizdoje bendraujate su žmogumi, tad tampate jiems ir psichologu. Ko gero, pacientai į jus žiūri su viltimi, tikisi pažado, kad su kojos protezu jie galės ne tik vaikščioti, bet ir bėgioti?
 
- Pacientų ir jų nuotaikų būna įvairių. Bendraudamas su pacientu, jį užjausti, padrąsinti gali, tačiau čia reikia turėti psichologinį atsparumą ir nepersistengti. Kas gi būtų, jei gydytojai ir kitas aptarnaujantis personalas priimtų visas pacientų emocijas? Taip gali suteikti nepagrįstų ir nepamatuotų vilčių. Visų pirma reikalinga atsakyti sau pačiam, ar gali įgyvendinti tai, ką pažadėjai. Lūkesčius gali stiprinti ir pacientų atsiliepimai – vienam padėti galėjai, žiūrėk, ir kaimynas tikėsis to paties, nors jo sveikatos būklė ar situacija – visiškai kitokia.
 
Jei pas mane ateina pacientas su ypač didele pėdos deformacija, išsišokusiais pėdos kauliukais, dar žinomais, kaip Hallux valgus, nebijau pasakyti į akis: „kokios jūsų baisios kojos“. O kitas sakyti tiesą bijo, nes ji nėra paranki. Galbūt kai kas mane kritikuos, kaip galiu taip tiesiai pasakyti. Bet jei šiai pacientei apie pėdų būklę kas nors būtų tiesiai pasakęs dar prieš dvidešimt metų, kai reikėjo susirūpinti, galbūt šiandien jos pėdos būtų visai kitokios. O dabar teks kreiptis į operuojančius gydytojus.
 
- Kaip pacientai jus suranda ir kokios fizinės būklės jie būna?
 
- Pas pacientus stengiamės atvykti į ligoninę, kai kuriose jų turime ir savo kabinetą. Paprastai ligoninė po galūnės amputacijos pacientą išlaiko apie penkias dienas, kol sugyja žaizda ir paleidžia namo. Mes atvykę į ligoninę pacientams patariame, kaip bigę bintuoti, kad ši sugytų greičiau, atsirastų tinkama jos forma.
 
- Vis dėlto jūsų pacientais dažniausiai tampama visam gyvenimui. Kas kiek laiko reikalinga protezą keisti nauju?
 
- Pagal valstybės nustatytus terminus protezą reikalinga keisti kas trejus metus. Vis dėlto toks laiko tarpas nėra objektyvus ir tinkamai pagrįstas. Pacientui pagaminę pirmąjį valstybės kompensuojamą protezą, trejus metus jį aptarnaujame savo sąskaita – garantuojame, kad protezas atlaikys.
Kalbant apie šios srities pelningumą, neretai nutinka taip, kad paciento protezavimas mums ne tik neatneša pelno, bet ir yra nuostolingas. Po šlaunies amputacijos žmogus gauna pirminį protezą. Vėliau bigė formuojasi ir plonėja, reikalinga keisti ir protezo apimtis, kartais jį ir pakeisti nauju. Užtenka vieną kitą kartą pataisyti protezą – ir pelno nelieka. O protezams gaminti naudojame aukščiausios kokybės medžiagas, importuojamas tiek iš Europos (Anglijos, Danijos, Vokietijos), tiek iš JAV. Protezams detales, silikonus mėgstame naudoti amerikiečių prekės ženklo ALPS. Vis dėlto mums rūpi, kad tiekiama produkcija atitiktų gaminio poreikį, tad medžiagų kilmė nėra svarbiausia.
 
- Amato subtilybes puoselėjate jau keturiasdešimt aštuntus metus. Kadangi esate ortopedas technologas ir pats dalyvaujate ortopedinių gaminių kūrimo procese, bendraujate su pacientais, jus drąsiai būtų galima vadinti „gydytoju“.
 
- Ortopedijos įmonėms yra panaikintos licencijos, higienos pasai, tad tie, kas veža tepalus, alyvą, ar kiekvienas, norintis imtis šio amato, gali pradėti tai daryti nors ir šiandien. Ir taip tapti dar vienu mano konkurentu. (Šypsosi.) Konkurencija čia – milžiniška. Kai ką atbaido sudėtingi pacientų atvejai. O pas mane jų patenka ir labai sudėtingų būklių… Vertiesi per galvą, nemiegi naktimis, galvoji, kaip tai įgyvendinti, kaip pateisinti lūkesčius. Dažnai ir nepamatuotus.
 
- Ypač jautriame sveikatos sektoriaus versle tenka atremti klientų įgeidžius…

- Pirmąjį protezą vienai pacientei pagamino konkurentai, antro ji atvyko pas mane. (Nepamiršiu paminėti ir to, kad ją aptarnaujant tenka numinti keturis šimtus kilometrų pirmyn ir atgal). Kadangi pacientė tikino turinti užtektinai pinigų, konkurentai pasiūlė jai įsigyti kelio sąnarį, kurio kaina septyniolika tūkstančių eurų. Pacientė buvo įsitikinusi, kad su juo galės bėgioti. Deja, sunku įrodyti, kad mobilumo sėkmę lemia ne piniginės svoris ar protezo kaina. Tiek pat komforto ir judėjimo laisvės jai gali suteikti Valstybinės ligonių kasos prie SAM kompensuojamas protezas, su standartiniu kelio sąnariu, su kuriuo ji galbūt galės sėkmingai vaikščioti ir toliau. Jei nusipirks kelio sąnarį už septyniolika tūkstančių ir nebegios, kas liks kaltas?
Tačiau paciento mobilumą lemia sveikatos būklė, šalutinės ligos, žmogaus svoris, amžius, sveikos kojos būklė. Jei ši silpna, joks protezas neneš. Ne protezas neša pacientą, o pacientas jį. Taigi žmogaus įsitikinimus pakeisti yra sunkiausia. Vis dėlto įgijęs didžiulę patirtį ir praktiką, dažnai leidžiu sau pasakyti pacientams tiesą į akis. Meluoti, gražinti situaciją, puoselėti tuščias viltis nėra tikslo. Žinodamas tikrąją reikalų padėtį, galbūt žmogus priims kitokį – teisingesnį – sprendimą.
 
- Ne paslaptis, kad žmonės iššūkių akivaizdoje būna sudirgę, pasimetę, pikti. O kai jiems dar ir skauda, kai negali judėti ar net pakilti iš lovos, ir emociškai prislėgti. Ar labai reiklūs jūsų pacientai?
 
- Neseniai su paciente sutarėme susitikti pirmą valandą. Tuoj po to registratorė sulaukia pastarosios skambučio, kad ji iš lovos pakylanti tik dvyliktą dienos, tad tenka prisitaikyti prie įprasto jos dienos ritmo… Pacientai tikisi, kad visuomet bus prisitaikoma prie jų. Jei dėl sėslaus gyvenimo būdo, priaugtų kilogramų įtvaras kažkur ėmė trinti, suskaudo koją, jie tuoj pat skambina skųstis, prašo atvykti pataisyti. Tikisi, kad jų problema bus išspręsta nedelsiant. Taip dėl suskaudusios kojos pas pacientą gali tekti lėkti ir keturis šimtus kilometrų…Sveikatos apsaugos ministro įsakymu yra nurodyta, kad pacientai, kurie negali atvykti į įmonę, turi būti aptarnaujami namuose. Mums už šiuos vizitus mokama nėra. Neretai pacientai patys nėra linkę trikdyti nusistovėjusio dienos režimo, jei tektų į įmonę atvykti patiems.
Spręsti tenka ir reabilitacijos problemas. Klientas tikisi, kad jiems padėsime išspręsti ir ten kylančius iššūkius, pavyzdžiui, išreikalauti jam masažą, kurio dėl kažkokių priežasčių negauna. Nesame atsakingi už paciento reabilitaciją, tačiau matome, kad iššūkių akivaizdoje jie tampa bejėgiai. Dirbdamas su pacientais turi susitaikyti, kad kartais taps įprasta atlikti ir socialinį darbą.

---

 
Tarp kitko
A.Astrauskas nuo 2005 metų yra Lietuvos standartizacijos departamento technikos komiteto LST TK 54 „Techninė pagalba neįgaliesiems“ narys, atstovauja Lietuvai Europos standartizacijos organizacijos technikos komiteto CEN/TC 293 darbo grupėje, taip pat yra LSMU Slaugos fakulteto tarybos narys.
Tarptautinės organizacijos „Special Olympics“ savanoris.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!