- Neseniai už savo idėjas sulaukėte Švedijos karalienės Silvijos apdovanojimo „Queen Silvia Nursing Award“. Kokios emocijos?
 
- Ceremonija karališkuose rūmuose buvo iškilminga, didinga. Dalyvavo karalienė, sveikatos apsaugos ministrai, vaistų kūrėjai, mokslininkai – jausmas nuostabus, net sunku apibūdinti.
Pirmą kartą susidūriau su tokiu dėmesiu. Slaugytojui tai tikrai neįprasta. Buvo gera pajusti, kad mūsų profesija vertinama.
 
- Kaip kilo mintis apie pagalbos liniją artimiesiems, slaugantiems demencija sergančius žmones?
 
- Vaikystėje padėjau tetai slaugyti demencija sergančią prosenelę iš mamos pusės. Jokių žinių neturėjau, tik pojūtį, bet mačiau visą demencijos progresavimą iki beveik paskutinių dienų.
Prosenelė naktį keldavosi, vaikščiodavo po namus, ieškodavo durų, norėdavo išeiti. Nuolat kalbėdavome: ten neikime, to nedarykime, pavojinga... Demencija sergantis žmogus nepavargs dešimt kartų kartoti to paties, o tas, kuris šalia – pavargsta. Mačiau, kokia išsekusi buvo teta.
Būdavo situacijų, kai tiesiog nežinai, ką daryti. Jei tada būtų buvę kam paskambinti, paklausti ar bent pasiguosti…
Apklausiau šimtą žmonių, slaugančių artimuosius namuose. Visi sakė tą patį – labiausiai jie nori būti išklausyti, suprasti. Vienas atsakymas ypač įstrigo: „Tai gali apsaugoti nuo klaidų.“ Pavargęs, supykęs gali padaryti baisių dalykų. Labai svarbu, kad kas nors išklausytų, padėtų grįžti į vėžes.
Pastebėjau vieną dalyką – socialiniuose tinkluose žmonės dažniausiai rašo naktį. „Mama klaidžioja“, „nenori vaistų gerti“, „nesuprantu jos elgesio“, „pervargau, nebegaliu“. Dieną dar gali kam nors paskambinti – gydytojui, kaimynui. Bet naktį? Kai lieki vienas su baime, nuovargiu ir nežinomybe, pagalbos reikia labiausiai.
Taip gimė vizija – negali kokybiškai pasirūpinti artimuoju, jei niekas nesirūpina tavimi. Jei pačiam trūksta emocinio palaikymo, paprastų patarimų. Vis daugiau žmonių slaugomi namuose – niekas nenori į slaugos namus. Artimieji iki paskutinės minutės slaugys mamą, tėtį, vaiką namuose. Jiems reikia pagalbos visą parą.
 
- Ar ši idėja bus įgyvendinta?
 
- Lietuvoje įkurtas paramos fondas „Addere“ kitais metais planuoja imtis šios idėjos. Pradžioje linija veiks iki devintos vakaro – pirmiausia reikia įvertinti realų poreikį, surinkti atsiliepimus, tobulinti paslaugą.
Kai turėsime daugiau personalo ir patirties, tikimės išplėsti iki visos paros.
 
- Kokią konkrečiai pagalbą teiktų ši linija?
 
- Pagalbos reikia įvairios. Vieni skambina, nes emociškai palūžta – tiesiog reikia išsikalbėti. Kiti turi konkrečių klausimų: žmogus išvėmė vaistą – ar galima pakartoti dozę? Pastebėjo pragulą – ką daryti toliau? Tad linijoje turėtų dirbti ir psichologai, ir slaugytojai.
Problemų spektras platesnis, nei įsivaizduojame. Žmonės, pirmą kartą susidūrę su demencija, su slauga, negali per vieną gydytojo konsultaciją visko suprasti ir įsiminti. Gydytojas greitai viską pasako, išeini – atrodo, supratai. Bet ar galėtum pakartoti? Turbūt tik tai, kas tuo metu buvo svarbiausia.
Klausimai kyla vėliau – kokias slaugos priemones galima gauti, kokios kompensacijos priklauso, kur kreiptis dėl techninės pagalbos priemonių. Slaugytojas telefonu galėtų padėti susigaudyti, nukreipti, patarti.
 
- Minėjote, kad slaugytojai retai sulaukia apdovanojimų. Ką pastebite, kinta pamažu požiūris į slaugytojo profesiją?
 
- Manau, profesijos prestižas pamažu kyla. Slaugytojai tampa matomi. Jau turime mokslo daktarų slaugos srityje. Pati aštuonerius metus mokiausi ir mokausi iki šiol. Tai – procesas visam gyvenimui.
Visgi visuomenė dar ne iki galo suvokia, kad slauga yra mokslas. Dabar ruošiami specialistai, kurie moka ne tik pakelti ir pasodinti pacientą. Kompetencijų ir funkcijų spektras smarkiai plečiasi. Turime išplėstinės praktikos slaugytojus – jie dirba operacinėse su anesteziologais, intensyviojoje terapijoje. Slaugytojai gali konsultuoti dėl diabetinės pėdos, pragulų, daug kitų temų. Mokyti pacientus – viena mūsų kompetencijų. Tiesa, vis dar trūksta pasitikėjimo iš pacientų.
 
- Slaugytojų trūksta visoje Europoje. Lietuvoje tas trūkumas kritinis. Kodėl jaunimas nesirenka slaugytojo profesijos?
 
- Visuomenė sparčiai sensta, o slaugytojų išties trūksta. Bet problema gilesnė nei atlyginimai ar darbo sąlygos.
Dirbti su žmonėmis gali ne visi. Viena kolegė taikliai pasakė: „Turbūt pasirinkome šią profesiją, nes mums skauda, kai kitam skauda.“ Mes tokie ne tik darbe, bet ir gyvenime. Negali dirbti su žmogumi, jei viduje neturi noro mylėti, prižiūrėti. Tai – profesija iš pašaukimo.
Kita problema – vyrų beveik nėra mūsų profesijoje. Kai specialybė pritraukia vien moteris, iškart dvigubai sumažėja potencialių darbuotojų skaičius. Kauno klinikose turime keletą vyrų slaugytojų, bet jų per mažai.
 
- Ką tik baigėte magistrą. Kaip vertinate studijas – ar jos atitinka realius darbo poreikius?
 
- Trūksta minkštųjų kompetencijų, ypač bendravimo įgūdžių. Niekas to sistemingai nemoko. Studijų metu kiek prisiliečiame prie šių dalykų, bet tikrai per mažai.
Dariau tyrimą, pačios slaugytojos pripažįsta – nežinome, kaip bendrauti sudėtingose situacijose. Kaip kalbėtis su mirštančiu pacientu? Su mama, kuri ką tik palaidojo kūdikį? Kai nežinai, ką sakyti, geriau tyli.
Manau, reikėtų keisti studijų programas. Sako, empatija – įgimta dovana. Sutinku, bet tam tikrų bendravimo įgūdžių tikrai galima išmokyti. Kaip valdyti konfliktus, kaip palaikyti sunkią akimirką išgyvenantį žmogų.
Slaugytojai atlieka ir socialinio darbuotojo funkcijas – sprendžiame ne tik medicinines, bet ir socialines pacientų problemas. Bet ar turime tam pakankamai žinių?
Mokomės visą gyvenimą, supratimas keičiasi. Tačiau jau studijose reikėtų daugiau dėmesio skirti tam, kaip kalbėtis su žmogumi, o ne tik kaip atlikti procedūras.

---

 
Dosjė

Išsilavinimas:
2020-aisiais su pagyrimu apsigynė bendrosios praktikos slaugos bakalaurą Kauno kolegijoje.
2020-2022 studijavo bendrosios praktikos slaugos bakalaurą LSMU.
2025-aisiais su dekano padėka baigė slaugos lyderystės magistrą LSMU.

Darbo patirtis:
2020-2021 – bendrosios praktikos slaugytoja, UAB Saulės šeimos medicinos centras.
Nuo 2021-ųjų – anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytoja, LSMU ligoninė Kauno klinikos.
Nuo 2025-ųjų – lektorė-edukatorė VšĮ TZMO Sidabra.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!