- Kodėl pasirinkote specializuotis būtent geriatrijoje?
 
- Jau taip likimas susiklostė, kad fakultetinė ir hospitalinė terapija persitvarkė. Tuomet atsirado šeimos medicina, hematologija, pulmunologija, nekrologija – daug įvairių specialybių. Tuometinė prorektorė Nijolė Misiūnienė ir rektorius Vilius Grabauskas nusprendė, kad Lietuvoje, kaip ir kitose Europos valstybėse, reikalinga geriatrijos specialybė. Taigi, man čia teko būti nuo pat pradžių.
 
- Kas jus labiausiai žavi dirbant su vyresnio amžiaus pacientais?
 
- Vyresnio amžiaus žmonės yra labai įdomūs. Jie turi savo patirtį, savo išmintį. Iš jų gali mokytis istorijos, filosofijos, įvairių praktinių dalykų. Taip pat jie moka džiaugtis kiekviena akimirka, išgyventi ją – ko mums visiems reikėtų išmokti. Jie žino, kad kito ryto ar tolimos ateities gali ir nebūti. Todėl viskuo reikia gėrėtis ir džiaugtis.
 
- Su kokiais sveikatos sutrikimais dažniausiai susiduria jūsų pacientai?
 
- Dažniausiai tai smegenų kraujotakos, kognityviniai sutrikimai, demencija, sąnarių, širdies ligos. Praktiškai, susiduriame su viskuo, nes tai gana plati specialybė, apimanti terapiją, neurologiją, psichiatriją. 
 
- Kokių iššūkių patiriate dirbdami su vyresnio amžiaus žmonėmis?
 
- Vis dėlto tai yra senyvo amžiaus pacientai, kurių vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė nelabai ilga, todėl tenka dažnai su jais atsisveikinti. Čia mirštamumas yra didesnis nei kitur. Ypač tai buvo pastebima pandemijos COVID-19 sąlygomis, kai didelė mūsų vyresnio amžiaus pacientų dalis iškeliavo anapilin ir tai liūdina. Sakome, kad geriatrija – tai ne slauga. Jei teisingai vykdoma, ji labiau primena reabilitaciją. Mes pageriname, bent tikimės, biologines, psichologines, socialines funkcijas, kad žmogus būtų kuo savarankiškesnis ir ilgiau gyventų namuose. Tai vadinamasis sveikas senėjimas – „aging in place“, savo gyvenamoje vietoje. Na, bet ne visada pasiseka tai pasiekti.
 
- Ar pastebite pagyvenusių žmonių vienišumo problemą?
 
- Taip, žinoma. Kai žmogus sensta ir jo artimieji, draugai miršta, vaikai ar kiti giminaičiai dažnai gyvena kituose miestuose, dabar ir kitose valstybėse, tai vienatvės vis daugėja. Todėl ypač reikalingi dienos centrai, senjorų dienos stacionarai, medicininės ir socialinės paskirties institucijos, kurios padėtų užpildyti laiką, suteiktų ne tik sveikatos gerinimo programas, bet ir bendravimą.
 
- Jūsų nuomone, kokių pokyčių reikia, kad senjorai gautų kokybiškesnę priežiūrą?
 
- Džiaugiamės, kad Kaune turime stiprų geriatrijos centrą, bet, manau, kad tokių Lietuvoje turėtų būti daugiau. Žinoma, yra specialistų trūkumas. Anksčiau jauni gydytojai nenorėdavo rinktis geriatrijos rezidentūros, nes nebuvo infrastruktūros. Vien slaugos skyriuose jauni žmonės neypatingai troško dirbti. Dabar situacija pasikeitė, sąlygos visur gerėja, taip pat ir rajonuose.
 
- Kaip manote, ar mūsų visuomenė pakankamai rūpinasi senstančia populiacija?
 
- Nemanau. Per skubėjimą, bendravimo, žinių stoką, kas yra senyvas žmogus, kaip su juo reikia bendrauti ir jį suprasti, skirti dėmesio atsiranda daug bendravimo problemų ir nusivylimo. Jis gali būti abipusis. Kartais namiškiams, artimiesiems ar pažįstamiems atrodo, kad žmogus problemas išsigalvoja, o iš tikrųjų veikia liga. Neturint supratimo ir noro padėti, rezultatai blogi.
 
- Ką patartumėte šeimoms, kurios rūpinasi senyvo amžiaus artimaisiais?
 
- Reikia pasidomėti, pabendrauti, įtraukti žmogų į šeimos reikalus, šventes. Reikėtų rūpintis ne tik vaikais, bet ir senjorais, kurie gali daug duoti anūkams – supratimo apie gyvenimą, šeimos tradicijų.
 
- Kokie ženklai rodo, kad vyresnio amžiaus žmogui reikalinga specializuota geriatrinė pagalba?
 
- Didelė dalis žmonių yra santykinai sveiki ir sugeba savimi pasirūpinti. Būna, kad pasireiškia ne konkrečios ligos požymiai, bet vadinamieji geriatriniai sindromai – atminties sutrikimai, griuvimai, sumažėja fizinės galimybės, nebedžiugina pomėgiai. Tai gali būti subtilūs požymiai ligos, kurią laiku aptikus galima padėti.
 
- Kaip mes kiekvienas galime pagerinti senjorų gyvenimo kokybę?
 
- Daugiau dėmesio, pagarbos. Dabar dažnai net nežinome, kas gyvena kaimynystėje. Anksčiau Lietuvoje buvo tradicija, kad kaimynai vieni kitiems padeda. Pagalba nebūtinai turi būti profesionali, kartais žmogus žmogui gali pagelbėti. Kalbant apie technologijas, jos padeda tvarkytis, ilgiau išbūti namuose. Kita vertus, jos priežiūrą dehumanizuoja, nebėra žmogiško kontakto. Yra ir pliusų, ir minusų.
 
- Kas jus motyvuoja ir įkvepia šioje profesijoje?
 
- Toks likimas, kad mūsų padalinys – fakultetinė terapija, paskui pirma ir antra vidaus ligų katedra – pasuko į geriatrijos sritį ir man pirmai reikėjo važiuoti į užsienį mokytis šios specialybės. Iš pradžių gal ne visai norom, bet vėliau mane sužavėjo tai, kad čia gali daug ką nuveikti, specializuotis – gilintis į demenciją ar Alzhaimerio ligą, farmakoterapiją, farmakogenomiką, insultų problematiką, sąnarių ligas, orientuotis į socialinius klausimus, mitybą. Gali rinktis domėtis plačiai arba gilintis į siaurą nišą. 
 
- Ar darbas geriatrijoje pakeitė jūsų požiūrį į senėjimą?
 
- Kadangi geriatrinė priežiūra Lietuvoje formavosi itin lėtai ir vangiai, trūko finansavimo, nes senjorai buvo ne pirmoje vietoje, nepasakyčiau, kad mano požiūris pasikeitė. Senelių jau neteko sutikti, bet prisimenu močiutes. Man ir sesei visuomet patiko bendrauti su vyresnio amžiaus žmonėmis – galėdavome klausytis ir klausytis apie tai, kaip viskas buvo laisvoje Lietuvoje, ką žmonės veikė, kaip važiuodavo į užsienį studijuoti, koks buvo bendravimas ir šventės. Mums su vyresniais buvo maloniau bendrauti nei su jaunimu. Visiems linkiu bendravimo, geranoriškumo ir pasisemti įkvėpimo iš vyresnio amžiaus žmonių.

---

 
Dosjė
Lietuvos gydytoja internistė ir geriatrė.
Nuo 2000 m. – habilituota biomedicinos mokslų daktarė.
Nuo 1980 m. dirbo Kauno medicinos institute kaip dėstytoja.
Nuo 2001 m. – profesorė.
Nuo 1995 m. - Geriatrijos klinikos vadovė.
Paskelbė daugiau nei 100 mokslinių straipsnių.
Parašė vadovėlius „Geriatrija“ ir „Pagyvenusių žmonių slauga“.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!