Mintis apie darbą parsinešdavo namo
Darbas reanimacijoje nėra lengvas - tai žino dažnas. Tačiau jis sunkus ne tiek fiziškai, kiek reikalauja didelių emocinių resursų ir nuolat juos išsunkia. „Dažnai sakoma, kad medikai yra arogantiški ir neužjaučiantys. Taip nėra - tiesiog toks gynybinis mechanizmas suveikia, galbūt visai nesąmoningai. Pamenu, vos pradėjus dirbti reanimacijoje, dėl kai kurių ligonių verkdavau, parsinešdavau namo visas mintis, susijusias su pacientais. Kol žmogus guli ir tu esi atsakingas už jo gyvybinių funkcijų palaikymą, tu tiesiog automatizuotai atlieki tam tikrus procesus ir nesistengi apkraut savęs mintimis, kad galbūt jis prieš porą savaičių dar dirbo, leido laiką su šeima ir gyveno savo gyvenimą. O pabendravus su artimaisiais, pradedi iš arčiau matyti ir suvokti to paciento gyvenimą, tuomet viskas yra kur kas asmeniškiau“, - mintimis apie darbą dalijasi Darja ir sako, jog klaidinga galvoti, kad medikai neišgyvena dėl nesėkmių. Mat yra labai sunku, kai dėl žmogaus sveikatos padaroma viskas, kas įmanoma, bet tampa akivaizdu, kad tai nepadės ir gyvybės nepavyks išgelbėti.
 
Vyras Darjos ne kartą klausė, kodėl ji pasirinko darbą, kuris reikalauja tokių emocinių resursų, yra psichologiškai sunkus ir atneša tiek išgyvenimų. „Bet aš noriu gelbėti gyvybes! Nepaisant visų neigiamų dalykų, man šis darbas patinka ir aš juo džiaugiuosi. Tiesiog kartais reikia atokvėpio, atitrūkti, užsimiršti. Reikia dirbti su savimi, kad pagaliau išmoktumei atsiriboti“, - sako gydytoja.
 
Savotiška meditacija
Specialiai hobio, kuris leistų nuraminti mintis, pamiršti darbą ir pailsėti, gydytoja sako neieškojusi, tai susiklostė natūraliai. Nuo mažens Darja buvo linkusi į rankdarbius ir visada mėgo gaminti maistą. Tad gimus pirmajam sūnui sugalvojo, kad nori pati iškepti jo pirmojo gimtadienio tortą - gražų, su visais papuošimais ir kiek įmanoma sveikesnį. „Pamenu, tada visi labai džiaugėsi, patiko ir sūnui, ir svečiams, buvo skanus. Nuo to laiko praėjo jau penkeri metai ir dabar prisiminus tą tortą galvoju, kad jis buvo šleivas, kreivas, dabar iškepčiau kur kas tobulesnį. Bet tuo metu didžiavausi ir tiesiog užsikabinau. Man tiek patiko gaminti pirmąjį tortą, kad bandžiau dar ir dar kartą, antram sūnui, artimųjų vaikams, o galiausiai ir draugai pradėjo prašyti, kad jų vaikų gimtadieniams taip pat iškepčiau“, - prisiminimais dalijasi D.Krupina.
 
Darjos vyras į žmonos hobį pradžioje žiūrėjo kreivai, nes darbas ir taip nelengvas, neretai tenka dirbti paromis, o seniau dar dienomis tekdavo prižiūrėti darželio nepradėjusį lankyti sūnų, tad tortus ji kepdavo naktimis. „Nepaisant to, mane tai atpalaiduodavo, visai užsimiršdavau ir išvalydavau mintis nuo darbo, streso. Esu perfekcionistė, tad man svarbu įgyvendinti savo viziją, koks tas tortas turi būti, o tam jau tikrai reikia atsiduoti ir daugiau apie nieką negalvoti. Tai tapo savotiška meditacija“, - teigia Darja.
 
Žinios atėjo per praktiką
Vos susidomėjusi konditerija, pašnekovė neturėjo specifinių šio amato žinių. Kepė pati. „Jokių kursų nelankiau, buvau savamokslė, susirasdavau receptą internete ir mėgindavau atkartoti. Tik gerokai vėliau išklausiau kelis nuotolinius kursus. Seku maisto, konditerijos tinklaraštininkus, socialinius tinklus, ieškau idėjų ir jas adaptuoju pagal savo ar vaikų norus. Dabar, kai tuo užsiimu jau penkerius metus, leidžiu sau ir improvizuoti, žinau, kokius produktus geriau rinktis, kuo pakeisti cukrų ar riebius pertepimus ir panašiai“, - sako Darja.
 
Tiesa, ji pripažįsta, jog noras pagaminti sveikesnį tortą ne visada lengvai įgyvendinamas, nes vaikams ypač gražūs papuošimai, figūrėlės su mylimais herojais ar gyvūnais, spalvos, o tai atsiranda tik gaminant su daug cukraus ir maistinių dažų. Tačiau, kai tokiu tortu mėgaujiesi vos kelis kartus per metus, per šeimos gimtadienius, gal nėra labai didelė nuodėmė.
 
Brangus hobis nevilioja mesti darbo reanimacijoje
„Tai yra gana brangus hobis, nes aš gaminių neparduodu. Pradėjusi gaminti ir tobulėti supratau, kad man reikia tam tikrų specializuotų įrankių, o jų yra nemažai. Nes, žiūrėk, reikia ir mentelių, ir besisukančių padėklų, tortinių, silikoninių formelių, tad virtuvė pasipildė nemenku kiekiu virtuvės rakandų“, - pasakoja gydytoja.
Paklausta, ar nėra kilę minčių atidaryti konditerijos verslą ir mesti mediciną, Darja tikina, jog darbas reanimacijoje vis dėlto mielesnis: „Esu vieną kitą kartą apie tai pagalvojusi, bet nemanau, kad galėčiau gyventi be medicinos. Kai konditerija yra hobis, jis ramina ir atpalaiduoja, o jeigu tai taptų nuolatiniu darbu, galbūt atsirastų monotonija ir nebeteiktų tiek džiaugsmo.“ 

---

 
Tarp kitko
2017 metais Turkijoje, Antalijoje buvo pagamintas ilgiausias pasaulyje vaisių tortas. Jis siekė 633.30 metrų.