Jau ketvirti metai, kai tęsiasi rusijos invazija į Ukrainą. Kol dalis pasaulio mokosi gyventi šalia karo, kiti jame gyvena tiesiogiai – be pertraukų, be pasirinkimo. Vienas jų – dr. Andrijus Teležnijus, karo chirurgas, kasdien gelbstintis už Ukrainos laisvę kovojančius gynėjus. „Kartais būna daug lengvų sužeidimų, kartais vieno sunkaus atvejo pakanka, kad apie jį galvotum dienas ar savaites – ypač jei nepavyksta. Todėl aš neskaičiuoju. Nustojau skaičiuoti po kelių šimtų dar prieš metus“, – sako chirurgas.
Kartais būna daug lengvų sužeidimų, kartais vieno sunkaus atvejo pakanka, kad apie jį galvotum dienas ar savaites – ypač jei nepavyksta. Todėl aš neskaičiuoju. Nustojau skaičiuoti po kelių šimtų dar prieš metus. To tiesiog neįmanoma išlaikyti galvoje. Tačiau kai kurie atvejai išlieka visam gyvenimui“, – patirtimi dalijasi dr. Andrijus Teležnijus, karo chirurgas, kasdien gelbstintis už Ukrainos laisvę kovojančius gynėjus.
Savanoris nuo pirmos dienos
Chirurginę veiklą dr. Andrijus Teležnijus pradėjo 2005 m. Nuo 2011 m. dėstė universitete, vėliau tapo instruktoriumi, mokė kitus. Tačiau 2022-aisiais viskas pasikeitė.
„Prasidėjus karui, balandį kaip karys savanoris prisijungiau prie gynybos pajėgų, o dabar esu jaunesnysis leitenantas Ukrainos ginkluotosiose pajėgose. Užimu chirurgo pareigas 1-ajame atskirajame medicinos batalione. Dirbu skubios traumos pagalbos srityje. Taip pat mokau taktinius medicinos instruktorius kariuomenėje“, – dalijasi A.Teležnijus.
Paklaustas, kaip pasirinko šį profesinį kelią, medikas atskleidžia, kad tai nebuvo pasirinkimas – tam jis buvo pasiruošęs. „Kaip šuolis nuo penkių metrų į vandenį – iš pradžių baisu, bet žinai, kad moki plaukti“, – tikina chirurgas.
„Įprastų dienų“ nebūna
Pašnekovo teigimu, karo chirurgo diena neturi grafiko. Ji prasideda tada, kai atvežami sužeistieji.
„Pabundu, kai atvyksta pacientai. Padedu jiems suprasti, kad čia jie bus saugūs. Jei sužeidimai sunkūs – iš karto į operacinę. Dirbame komandoje, kartais koordinuoju kitus chirurgus, sprendžiu ir logistinius klausimus – nuo transporto iki medicininių priemonių. Jei pavyksta – trumpas poilsis, maistas ir vėl viskas iš naujo“, – pasakoja A.Teležnijus.
Jis dalijasi, kad per dieną atliktų operacijų skaičiaus nebeskaičiuoja.
„Diena ar naktis – nesvarbu. Dažniausiai dirbame naktimis. Bet niekas to neskaičiuoja. Jei kas nors skaičiuoja – kyla klausimas „kodėl?“ Srautai kiekvieną dieną skiriasi ir priklauso nuo taktinės situacijos. Kartais būna daug lengvų sužeidimų, kartais vieno sunkaus atvejo pakanka, kad apie jį galvotum dienas ar savaites – ypač jei nepavyksta. Todėl aš neskaičiuoju. Nustojau skaičiuoti po kelių šimtų dar prieš metus. To tiesiog neįmanoma išlaikyti galvoje. Tačiau kai kurie atvejai išlieka visam gyvenimui“, – patirtimi dalijasi A.Teležnijus.
Nepakanka išteklių
Medikas atskleidžia, kad dažniausi sužeidimai – sprogimų, transporto avarijų sukeltos traumos, skeveldrinės ar šautinės žaizdos, sudėtingos politraumos.
„Kare viskas tampa pavojinga. Net paprastas darbas gali baigtis sužeidimu, kai priešas siekia tave sunaikinti, o tu pasirenki priešintis“, – dalijasi karo medikas.
Nors karo sąlygomis iššūkių apstu, vienas svarbiausių – ištekliai. Mediko teigimu, vienas atvejis gali pareikalauti visų žinių ir visų turimų priemonių. Kai jų trūksta, apima beviltiškumo jausmas.
„Medicinoje didelis iššūkis gali būti masinis sužeistųjų antplūdis – daugiau nei 150 per parą. Tačiau ir vienas kritinis pacientas gali pareikalauti valandų stabilizavimo ir daugybės resursų. Arba dienos, kai kuriame naują bazę „viduryje niekur“. Arba kai mūsų stabilizacijos punktas sunaikinamas ir turime rinkti jo likučius“, – pasakoja A.Teležnijus.
Pasak jo, nieko nėra vertingiau už žmogaus gyvybę, todėl medicininė parama yra kritiškai svarbi.
„Karas naikina daug turto – automobilius, įrangą, medžiagas. Parama ir logistika turi didžiulę įtaką. Negalime sau leisti būti bejėgiais. Todėl tarptautinė pagalba – gyvybiškai svarbi“, – sako medikas.
Motyvuoja šeima
Savo kasdienybę karo medicinoje A.Teležnijus apibūdina kaip gyvenimo būdą, o motyvacijos neprarasti jam padeda artimieji.
„Mane motyvuoja mano sūnūs, tėvai, draugai, žmonės, kuriems rūpiu. Jie mane gerai pažįsta ir supranta, kodėl darau tai, ką darau. Kai tai girdžiu iš jų – jaučiuosi laimingas. Ir jie galbūt jaučiasi šiek tiek saugesni, nes aš esu čia.“
Jis taip pat siunčia žinutę Lietuvai: „Esu nuoširdžiai dėkingas Lietuvos žmonėms, kurie dalijasi tomis pačiomis vertybėmis ir remia mūsų gynybą Ukrainoje. Noriu priminti, kaip svarbu nepamiršti, kas yra jūsų kaimynai ir kokia mąstysena slypi už tvoros. Linkiu jums visiems būti saugiems. Šlovė Ukrainai ir šlovė Lietuvai!“ – sako A.Teležnijus.
Tarp kitko
Lietuvos anesteziologų reanimatologų draugijos (LARD) paramos fondas ne tik renka lėšas, perka ir pristato evakuacinius automobilius bei medicinos įrangą, bet ir organizuoja mokymus Ukrainos medikams, dalijasi profesine patirtimi. Fondas taip pat glaudžiai bendradarbiauja su Ukrainos karo medikais – teikia pagalbą ir kartu kaupia karo medicinos patirtį, kuri gali būti reikšminga stiprinant pasirengimą ateities iššūkiams.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!