- Išleidote „Būsimo tėčio vadovą“. Ar lietuviams tėvams vis dar reikia aiškinti, kas yra tėvystė, naujagimio priežiūra, nes per mažai žino?
- Vesdama seminarus, kuriuose mokau šeimas pasiruošti sklandžiam gimdymui, pamačiau, jog tėčiai, kitaip nei prieš kokius dešimt metų, vis aktyviau domisi vaiko auginimu, nori būti įsitraukę nuo pat pradžios. Seminaruose vyrai vis tarstelėdavo, kad štai mamoms „Nėštumo ir vaiko priežiūros vadovą“ išleidote, o kur mums? Tad leidinyje pasistengiau reikalingą informaciją sudėti aiškiai, trumpai ir kartu pakankamai išsamiai. Dabar jau niekas negalės pasakyti, kad Lietuvoje nėra informacijos tėčiams apie gimdymą, vaiko priežiūrą ir vyro vaidmenį šiais svarbiais etapais.
 
- Be akušerės darbo esate aktyvi socialiniuose tinkluose. „Instagram“ tinkle turite šešiolika tūkstančių sekėjų, „Facebook“ jų taip pat nemažai. Tai laisvalaikio malonumas, o gal papildomas pajamų šaltinis?
- Pati savęs dažnai to klausiu... Influencerio darbas – nepabijosiu žodžio – tikrai yra darbas. Tai atima be galo daug laiko, o pajamų beveik negeneruoja. Tačiau pasitarnauja, kuomet paskelbiu, jog organizuoju gyvą (iki pandemijos) ar nuotolinį seminarą aktualia tema ar išleidžiu knygą. Darbo socialiniuose tinkluose apstu, tačiau visi įrašai, istorijos yra smulkmė palyginti su tuo, kiek laiko trunku atsakinėdama į privačias moterų žinutes, kiek tenka jas guosti ir perleisti jų patirtis per save. Įvairių užklausų kasdien gaunu po kelis šimtus. Moterys mane mato kaip draugę, patarėją, ne svetimą. Tai visiškai normalu ir tuo džiaugiuosi. Rašančios moterys kartais tikrai pasiguodžia, kad nesusikalbėjo su nėštumą prižiūrinčiu specialistu, nori pasitikslinti dėl ko nors po gimdymo.
Tiesa, jeigu drįstu neatsakyti į visas žinutes, kas šiaip yra fiziškai neįmanoma turint darbą, gyvenimą ir šeimą, dar gaunu pasipiktinimo bangą. Tada jau ir pati supykstu, kad galbūt peržengia ribą. Kita vertus, dabar pandemija, visi esam, jautresni, o ir nėščiosioms specialisto konsultaciją dėl vieno kokio nors klausimo gauti nėra lengva. Juolab kartais norisi atsakymo čia ir dabar. Moterys puikiai žino, kad yra tokia akušerė Marija, tad kodėl nepaklausus. Visgi ne visada galima konsultuoti nuotoliniu būdu, dažnai be tiesioginės gydytojo apžiūros tiesiog neįmanoma apsieiti.
Na, o moterų padėkos, atsiliepimai motyvuoja – jaučiuosi reikalinga, o mano darbas naudingas.
 
- Vien tik iš akušerės algos galima išgyventi?
- Tik išgyventi, bet ne gyventi. Atlyginimai labai maži, o darbas sunkus ir atsakingas. Tiesa, seniau išgyvendavau iš tos vienos algos, bet norisi tikrai gyventi. Dėl to ir turiu tas papildomas ir mylimas veiklas: knygas, seminarus, straipsnių rašymus ir konsultavimą. Man algos reikia tikrai ne tik pragyvenimui, aš nuolat mokausi, visą gyvenimą. Dabar LSMU studijuoju gyvensenos mediciną. Po to turiu planų stoti į psichologiją, o kur dar dalyvavimai konferencijose ir įvairiuose mokymuose. O mokslai, žinia, kainuoja.
 
- Ar tiesa, kad medikai kitus moko apie sveikatą, o savąją neretai nukelia į antrą ar trečią planą, nes nėra kada?
- Negaliu atsakyti už visus, bet man ši taisyklė tikrai tinka. Taip ir yra, sveikata yra suprastėjusi, man visuomet trūksta laiko poilsiui, fiziniam aktyvumui, mityba irgi tik prabėgomis, o per budėjimus daug kavos. Kai jau organizmas signalizuoja, kad jėgos senka, tuomet susiimu. Štai dabar pradėjau nuvežusi dukrą į darželį vaikščioti. Tiesiog šiaip sau, išvalyti mintis, pabūti ore, pajudėti, galiausiai pabūti pačiai su savimi. Ir vis tiek, arba galvoju, kam čia bevaikštant paskambinti, arba mintys apie darbą užsisuka. Bandau skaičiuoti eidama, bet po penketo vėl grįžtu prie darbo. (Juokiasi.) Norėčiau išmokti skirti aštuonias valandas darbui, aštuonias miegui ir likusias poilsiui, gyvenimui. Gal kada nors pavyks.
 
- Socialiniuose tinkluose liečiate ir temas, apie kurias garsiai kalbėti neva nepridera: masturbacija, seksas, lytiniai santykiai po gimdymo ir panašiai... Ar mes vis dar esame ta posovietinė visuomenė, kur intymumas tik tamsoje po antklode?
- Intymiomis temomis reikia ne kalbėti, o garsiai šaukti. Prieš penkerius metus susidomėjau seksologija, perskaičiau begalę mokslinės literatūros, mokiausi iš garsiausių seksologų ir pradėjau tomis temomis kalbėtis su draugėmis. Supratau, kad Lietuvoje situacija vis dar yra tikrai tik po antklode, tik tamsoje, tik tyliai ir, gink Dieve, ką čia apie tai diskutuoti. Vaikus atneša gandras...
Kuomet pradėjau intymiomis temomis kalbėti instagrame, supratau, kad reikia žmonėms paaiškinti, jog seksologijos žinios nėra pornografija. Ir tik po gerų metų sekėjai išdrąsėjo, tapo aktyvūs, dalyvauja apklausose, vis daugiau domisi ir mokosi atviriau kalbėti apie TAI. Visos intymios temos yra šviečiamojo pobūdžio, mes turime per daug stigmų, mitų ir per daug susikaustymo. Vienas mitų – vyras turi iš namų išeiti tuščiais kiaušiniais, nes kitaip eis ne į darbą, o pas kitas moteris. Ir tai šiais laikais dar sukasi kai kurių moterų galvose, įsivaizduojate? Ir tokiai moteriai seksas seniai tapęs darbu, santuokine pareiga, nesuteikiančia absoliučiai jokio malonumo. Ką jau kalbėti apie atvirumą lovoje su partneriu? Jeigu metų metus imitavai orgazmą, kaip dabar prisipažinti, kad gyvenime nesi jo patyrusi? Moterys vis dar varžosi pasakyti, kas joms patinka, kas malonu. Ta baimė tikrai atėjusi iš sovietmečio. O vyrai dėl to lovoje elgiasi taip, kaip jiems atrodo tinkama arba pritaiko buvusios partnerės patirtį, nors visos moterys ir jų jutimai skirtingi. Poros privalo suprasti, kad kalbėti, klausti ir rodyti būtina, tik taip intymus gyvenimas taps ryškesnis ir tiesiog kitoks. Štai dėl to tiesiog privaloma intymiomis temomis kalbėti, juk tai visiškai natūralu ir svarbu, bet tikriausiai reikės, kad užaugtų nauja, nesusikausčiusi jaunimo karta. Šią kartą turi užauginti nesusikaustę tėvai.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!