- Situacija, kai nieko negalime padaryti, tik klausyti nurodymų ar specialistų patarimų, alina. Kada ji baigsis, neaišku, ir tas neapibrėžtumas kelia didelį bejėgiškumą, laikytis izoliacijos darosi dar sunkiau, sako B.Gulbinaitė. - Žmogui, kuris moka naudotis šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis, gali susisiekti su namiškiais, situacija truputį lengvesnė. Sudėtingiausia tam, kuris jomis nesinaudoja. Ir itin didelis bejėgiškumas apima tą vyresnįjį, kuris sulaukė užtarnauto poilsio, galėtų naudotis visomis galimybėmis gyvenime, tačiau jos iš jo atimtos. Neišmanydamas technologijų, jis suvokia, kaip toli į priekį nubėgo gyvenimas, kaip greitai viskas keitėsi ir kad jis pats paliko kažkur. Negalėjimas išmaniai susisiekti su artimaisiais ar draugais, primena, koks jis yra bejėgis, nesugebantis ko nors padaryti. Dažnai jausmas, kad esi nebereikalingas, apima į pensiją išėjusį žmogų, o šioje situacijoje jis dar labiau sustiprėja.  
 
- Turbūt sunkiausia vienišiems žmonėms?
- Šioje situacijoje paaštrėja visi iki tol išgyventi jausmai. Jei buvo vienatvės jausmas, jis pasidaugina keliskart. Jei buvo savigraužos, jos gerokai padaugėja. Ar žmogus yra visiškai vienas, ar net turi vaikų, bet jie toli, nuoskauda tikrai didelė. O ką tik išgyventas švenčių laikotarpis tą vienatvę dar labiau pabrėžia, nes televizija, medija pilna gražių paveikslėlių, kur visa šeima kartu. Per metus turime porą didesnių švenčių – Velykas ir Kalėdas, kai visi susitinkame. Per Velykas negalėjome, per Kalėdas buvo tas pats ir tai yra didelis smūgis vyresniam žmogui. Nes gyvenimas trumpėja, ir jausmas, kad dienos keliauja saulėlydžio link, yra ryškus. Dėl to kiekvienos šventės ir kiekvienas susitikimas tampa dar brangesni. Kai neaišku, kiek tų Velykų ar Kalėdų apskritai liko gyvenime, prarasti tas vienerias yra skausminga.
 
- Iš kokių požymių galima pastebėti, kad reikia susirūpinti artimojo emocine sveikata? 
- Lengviausia, kai žmogus tiesiogiai įvardija esąs vienišas ar liūdnas. Tada gali pasakyti suprantąs, kad tikrai liūdna, bet myli ir nesusitinkate tik norėdami išvengti blogiausio. Tačiau vyresnė karta nemoka kalbėti apie jausmus. Ir kartais tai gali pasireikšti pykčiu, neigimu, noru konfrontuoti – „nesąmonė“, „čia eilinis gripasׅ“, „aš nesusirgsiu“. Pyktis slepia bejėgiškumą, liūdesį, ilgesį. Dar vienas signalas, kad vyresniam artimajam trūksta bendravimo, rūpesčio – jam ima ryškėti somatinės ligos, jis kreipiasi į gydytoją.
Tad svarbu tokiam žmogui parodyti, kad jo nepamiršote, kad pasiilgote, ir kad kai tik galėsite, susitiksite. Ir, be abejo, bandyti su juo kuo dažniau kalbėtis, gal net išmokyti vaizdu susisiekti.
Paklausti, kuo galite padėti. Paprašykite vyresnio žmogaus patarimo – taip parodysite, kad jis svarbus ir suteiksite jam jėgų. Dėmesiu galima apdovanoti ne tik artimuosius, bet ir gyvenančius šalia: pasiteiraukite kaimyno, kaip šiandien jaučiasi, gal reikia ko parnešti iš parduotuvės. Mums – nieko ypatingo, o jam tai reiškia daug.
 
- Ką patartumėte patiems vyresniesiems?
- Užduokite sau klausimą, ko labiausiai norėtumėte, ko trūksta, ką pirmiausia padarysite, kai baigsis apribojimai, ir pasvarstykite, gal ką nors, kas nekelia pavojaus, galima nuveikti jau dabar. Jei stinga bendravimo, prisiminkite, su kuo seniai bekalbėta, paskambinkite – o gal ir jis jaučia vienatvę, laukia skambučio. Skaitykite – bibliotekos išduoda knygas. Žiūrėkite mėgstamą televiziją. Jei galite, eikite pasivaikščioti į gamtą – tai svarbu sveikatai. Susikurkite rutiną: nustatytomis valandomis gerkite arbatą, mankštinkitės, gaminkite pietus, skambinkite draugui, įsijunkite televizorių. Tai kuria saugumo jausmą, tokiu būdu pats kontroliuosite gyvenimą.
Ir, žinoma, prireikus nesibodėkite kreiptis pagalbos į savanorius, įvairias organizacijas. Juk net išgirstas nusiteikusio padėti žmogaus balsas gali palengvinti esamą savijautą.

---

 
Verta žinoti
„Sidabrinė linija“. Išgirs ir išklausys. Skambinkite nemokamu telefonu 8 800 800 20.
„Stiprūs kartu“. Padės, jei Jums reikia pagalbos. Skambinkite nemokamu numeriu 1827.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!