Kiek­vie­ną die­ną nu­žings­niuo­ki­me be su­sto­ji­mų dau­giau nei sep­ty­nis ki­lo­met­rus, ir tai jau bus ga­li­ma pa­va­din­ti spor­tu. Bent taip ma­no apie ri­bą, ski­rian­čią nuo tie­siog ak­ty­vaus lais­va­lai­kio, pa­šne­ko­vas Man­tas. At­stu­mas kiek­vie­nam žmo­gui ga­li bū­ti skir­tin­gas, pri­klau­so­mai nuo jo fi­zi­nės būk­lės ir pa­si­ruo­ši­mo. Tie­sa, pra­var­tu ste­bė­ti ėji­mo grei­tį. Po mė­ne­sio ar dvie­jų nuo­sek­laus dar­bo, re­zul­ta­tai ne­abe­jo­ti­nai džiu­gins.

Iš­si­ruo­šu­siems į il­gą ke­lią pa­si­vaikš­čio­ti siū­lo­ma veng­ti te­le­fo­no ir vi­so to ži­nių srau­to, ku­rį su­tin­ka­me juo nau­do­da­mie­si. Mo­bi­lų­jį pa­tar­ti­na neš­tis su sa­vi­mi tik to­kiu at­ve­ju, jei jis rei­ka­lin­gas mu­zi­kai klaus­ti. Il­gas pa­si­vaikš­čio­ji­mas – pui­ki pro­ga min­čių per­tvar­ky­mui. Tai lai­kas sa­vis­ta­bai, bū­se­nai, kai tiks­liai su­vo­ki, ką da­rai šią aki­mir­ką, kai vie­ną po ki­tos dė­lio­ji ko­jas.

„Jei ne­vaikš­tai, tai kaip tu ga­lė­si bė­gio­ti?“ To­kį klau­si­mą tre­ne­ris sa­ko daž­nai už­duo­dan­tis žmo­nėms, no­rin­tiems bė­gio­ti, ta­čiau ne­pra­tu­siems prie il­go ėji­mo. „Čia kaip ne­mo­kan­tis plauk­ti pra­dė­tų kal­bė­ti apie da­ly­va­vi­mą plaukimo ma­ra­to­ne“, - ana­lo­gi­ją pa­tei­kia pa­šne­ko­vas. 

Kad iš­veng­tu­mė­te per di­de­lio šo­ko kū­nui ir pa­ma­žu pri­pras­tu­mė­te prie krū­vio, svar­bu pra­dė­ti nuo ėji­mo ir bė­gi­mo de­ri­ni­mo. Jei­gu, sa­ky­kim, 20 mi­nu­čių nu­spren­dė­te kai­ta­lio­ti bė­gi­mą su ėji­mu, 2 mi­nu­tes tu­rė­tu­mė­te ei­ti, po jų 2 bėg­ti, o vė­liau bė­gi­mo lai­ką im­ti di­din­ti. Vis dėl­to tre­ne­rio pa­tir­tis ro­do, kad da­lis žmo­nių no­ri im­ti bė­gio­ti iš kar­to. To­kiems jis pa­ta­ria pra­dė­ti nuo 1 ki­lo­met­ro at­kar­pų ir po tru­pu­tį jas il­gin­ti po ki­lo­met­rą ar po pu­sę.

Pra­de­dan­tie­ji va­ži­nė­ti dvi­ra­čiu ne­tu­rė­tų pul­ti va­žiuo­ti į kal­nus, nes tai ga­li vir­šy­ti ga­li­my­bių ri­bas ir su­teik­ti per di­de­lę ap­kro­vą šir­džiai. Pir­miau­siai rei­kia pri­pra­tin­ti kū­ną prie pa­ties dvi­ra­čio kaip įran­kio, o tik ta­da, jei žmo­gaus tiks­las yra va­žiuo­ti kal­nuo­ta vie­to­ve, leis­tis į ke­lią pus­va­lan­džiui, vė­liau va­lan­dai ir t. t.

„Daž­nai gir­džiu apie at­ve­jus, kai žmo­gus kone pir­mą die­ną sė­da ant dvi­ra­čio ir nu­va­žiuo­ja de­šimt ar­ba net dvi­de­šimt ki­lo­met­rų, o pas­kui tris ke­tu­rias die­nas nor­ma­liai ne­pa­ei­na. Aiš­ku, tie ki­lo­met­rai ga­nė­ti­nai grei­tai iš­tirps­ta, ta­čiau pir­mo­sio­mis die­no­mis vis tiek ne­pa­tar­čiau per­si­steng­ti, kad vė­liau ne­rei­kė­tų tris die­nas ken­tė­ti“, - sa­ko tre­ne­ris.  
Iš­var­dy­tus ak­ty­vaus lais­va­lai­kio už­si­ė­mi­mus sie­ja tei­kia­ma nau­da – to­ly­gaus šir­dies dar­bo ge­ri­ni­mas. Tie­sa, mi­nant dvi­ra­čio pe­da­lus, šir­dies rau­muo stip­ri­na­mas in­ten­sy­viau, ta­čiau ne vi­sais at­ve­jais, ka­dan­gi ap­kro­va pri­klau­so nuo tem­po ir tra­sos. Taip pat la­vi­na­ma iš­tver­mė ir mo­bi­lu­mas. Kal­bant apie ka­lo­ri­jas, nė­ra vie­no at­sa­ky­mo į klau­si­mą, ku­riuo bū­du jų su­de­gi­na­ma dau­giau, ka­dan­gi tai vėl pri­klau­so nuo pa­si­rink­tos kū­no ap­kro­vos skir­tin­gų veik­lų me­tu.

Ži­no­ma, yra ir ki­ta me­da­lio pu­sė – trau­mos. Daž­nai keis­da­mi bė­gi­mo tra­sos pa­vir­šius, ti­kė­ti­na, pa­tir­si­te ant­blauz­džio prie­ki­nės da­lies skaus­mus. Jų iš­veng­ti pa­dės minkš­tes­nė bė­gi­mo tra­sa – ant žo­lės ar­ba žvy­ri­nė. Jei pil­vo pre­so ir nu­ga­ros rau­me­nys per sil­pni, po in­ten­sy­vaus bė­gi­mo ga­li­mas nu­ga­ros skaus­mas. Man­tas at­sklei­dė pats tu­rin­tis nu­ga­ros pro­ble­mų, pa­na­šių į stu­bu­ro iš­var­žą, dėl ku­rių dar pa­au­gys­tė­je jam bu­vo už­draus­ta lan­ky­ti plau­ki­mą. Vė­liau tuo­me­ti­nis pa­šne­ko­vo tre­ne­ris griež­tai tars­te­lė­jo: „jei no­ri, tai ir sė­dėk ve­ži­mė­ly­je“. To­dėl šian­dien as­me­ni­niu tre­ne­riu dir­ban­tis Man­tas iš sa­vo pa­tir­ties ga­li pa­sa­ky­ti, kad tu­ri­me stip­rin­ti sil­pnes­nes kū­no sri­tis, pa­si­rink­da­mi op­ti­ma­lius krū­vius, kad ga­lė­tu­me gy­ven­ti vi­sa­ver­čiai. O įsi­ti­ki­ni­mui, ar svei­ka­tos būk­lei ne­pa­kenks bė­gi­mas, pa­ta­ria­ma pa­si­kon­sul­tuo­ti su ki­ne­zi­te­ra­peu­tu. 

---

 Svarbu:

Sa­vi­jau­ta ir po­trau­kis veik­lai yra svar­biau­si in­di­ka­to­riai, ku­riais va­do­vau­da­mie­si tu­rė­tu­me spręs­ti, ką rink­tis – ėji­mą, bė­gi­mą ar va­žia­vi­mą dvi­ra­čiu. Pa­šne­ko­vas įsi­ti­ki­nęs: „Ne­rei­kia va­do­vau­tis ten­den­ci­jo­mis ar ma­do­mis, rei­kia pa­jus­ti, kur „ne­ša kū­nas“ ir da­ry­ti tai, kas pa­tin­ka.“