„Net toks natūralus žmogaus judesys kaip ėjimas, tačiau ne iki parduotuvės ar kebabų kiosko, tapęs savaiminiu tikslu, gali peraugti į sportą“, - sako asmeninis treneris Mantas Petrulis.
Kiekvieną dieną nužingsniuokime be sustojimų daugiau nei septynis kilometrus, ir tai jau bus galima pavadinti sportu. Bent taip mano apie ribą, skiriančią nuo tiesiog aktyvaus laisvalaikio, pašnekovas Mantas. Atstumas kiekvienam žmogui gali būti skirtingas, priklausomai nuo jo fizinės būklės ir pasiruošimo. Tiesa, pravartu stebėti ėjimo greitį. Po mėnesio ar dviejų nuoseklaus darbo, rezultatai neabejotinai džiugins.
Išsiruošusiems į ilgą kelią pasivaikščioti siūloma vengti telefono ir viso to žinių srauto, kurį sutinkame juo naudodamiesi. Mobilųjį patartina neštis su savimi tik tokiu atveju, jei jis reikalingas muzikai klausti. Ilgas pasivaikščiojimas – puiki proga minčių pertvarkymui. Tai laikas savistabai, būsenai, kai tiksliai suvoki, ką darai šią akimirką, kai vieną po kitos dėlioji kojas.
„Jei nevaikštai, tai kaip tu galėsi bėgioti?“ Tokį klausimą treneris sako dažnai užduodantis žmonėms, norintiems bėgioti, tačiau nepratusiems prie ilgo ėjimo. „Čia kaip nemokantis plaukti pradėtų kalbėti apie dalyvavimą plaukimo maratone“, - analogiją pateikia pašnekovas.
Kad išvengtumėte per didelio šoko kūnui ir pamažu priprastumėte prie krūvio, svarbu pradėti nuo ėjimo ir bėgimo derinimo. Jeigu, sakykim, 20 minučių nusprendėte kaitalioti bėgimą su ėjimu, 2 minutes turėtumėte eiti, po jų 2 bėgti, o vėliau bėgimo laiką imti didinti. Vis dėlto trenerio patirtis rodo, kad dalis žmonių nori imti bėgioti iš karto. Tokiems jis pataria pradėti nuo 1 kilometro atkarpų ir po truputį jas ilginti po kilometrą ar po pusę.
Pradedantieji važinėti dviračiu neturėtų pulti važiuoti į kalnus, nes tai gali viršyti galimybių ribas ir suteikti per didelę apkrovą širdžiai. Pirmiausiai reikia pripratinti kūną prie paties dviračio kaip įrankio, o tik tada, jei žmogaus tikslas yra važiuoti kalnuota vietove, leistis į kelią pusvalandžiui, vėliau valandai ir t. t.
„Dažnai girdžiu apie atvejus, kai žmogus kone pirmą dieną sėda ant dviračio ir nuvažiuoja dešimt arba net dvidešimt kilometrų, o paskui tris keturias dienas normaliai nepaeina. Aišku, tie kilometrai ganėtinai greitai ištirpsta, tačiau pirmosiomis dienomis vis tiek nepatarčiau persistengti, kad vėliau nereikėtų tris dienas kentėti“, - sako treneris.
Išvardytus aktyvaus laisvalaikio užsiėmimus sieja teikiama nauda – tolygaus širdies darbo gerinimas. Tiesa, minant dviračio pedalus, širdies raumuo stiprinamas intensyviau, tačiau ne visais atvejais, kadangi apkrova priklauso nuo tempo ir trasos. Taip pat lavinama ištvermė ir mobilumas. Kalbant apie kalorijas, nėra vieno atsakymo į klausimą, kuriuo būdu jų sudeginama daugiau, kadangi tai vėl priklauso nuo pasirinktos kūno apkrovos skirtingų veiklų metu.
Žinoma, yra ir kita medalio pusė – traumos. Dažnai keisdami bėgimo trasos paviršius, tikėtina, patirsite antblauzdžio priekinės dalies skausmus. Jų išvengti padės minkštesnė bėgimo trasa – ant žolės arba žvyrinė. Jei pilvo preso ir nugaros raumenys per silpni, po intensyvaus bėgimo galimas nugaros skausmas. Mantas atskleidė pats turintis nugaros problemų, panašių į stuburo išvaržą, dėl kurių dar paaugystėje jam buvo uždrausta lankyti plaukimą. Vėliau tuometinis pašnekovo treneris griežtai tarstelėjo: „jei nori, tai ir sėdėk vežimėlyje“. Todėl šiandien asmeniniu treneriu dirbantis Mantas iš savo patirties gali pasakyti, kad turime stiprinti silpnesnes kūno sritis, pasirinkdami optimalius krūvius, kad galėtume gyventi visaverčiai. O įsitikinimui, ar sveikatos būklei nepakenks bėgimas, patariama pasikonsultuoti su kineziterapeutu.
Svarbu:
Savijauta ir potraukis veiklai yra svarbiausi indikatoriai, kuriais vadovaudamiesi turėtume spręsti, ką rinktis – ėjimą, bėgimą ar važiavimą dviračiu. Pašnekovas įsitikinęs: „Nereikia vadovautis tendencijomis ar madomis, reikia pajusti, kur „neša kūnas“ ir daryti tai, kas patinka.“
Komentuoti: