- Jau kurį laiką Akmenės rajone ligoninė ir poliklinika yra sujungtos į vieną sveikatos centrą. Ar šis modelis pasiteisino?
 
- Natūralu, kad pasiteisino. Ši idėja man kilo dar tada, kai ministru buvo Vytenis Povilas Andriukaitis. Jis buvo pradėjęs tą kryptį, bet neužbaigė. Centras šiandien yra atsvara privačiam sveikatos priežiūros verslui rajoje.
 
- Akmenės rajone jau senokai nebeturite chirurgijos ir reanimacijos skyrių, kaip suprantu, uždarytas ir vaikų ligų skyrius. Ar pacientai su esama situacija jau susitaikė, ar visgi ir šiandien dėl to kyla iššūkių?
 
- Chirurgijos ir reanimacijos skyrių neturime nuo 2010 metų, kai ministru buvo Algis Čaplikas. Buvo restruktūrizacijos etapai. Pirmajame nedalyvavome, vėliau gavome finansavimą slaugos ir priėmimo skyrių atnaujinimui. Antrajame etape mums uždarė reanimaciją ir chirurgiją. Vaikų skyrių uždarėme vėliau. Kai per metus stacionare iš viso guli tik 60 vaikų, o turi išlaikyti tris gydytojus – logikos mažai. Kartais nebūdavo nė vieno paciento. Tai gydytojai, suprask, atvažiuodavo tik pamiegoti, o reikalavimai atlyginimams – milžiniški.
Dalis chirurgų ir išėjo, nes jiems per reorganizaciją buvo pasiūlytos didžiulės išeitinės išmokos. Kodėl tuo nepasinaudoti?
Uždarinėjant chirurgijos skyrių, ligoninei buvo pasiūlyta pereiti prie dienos chirurgijos. Buvo pokalbių su išeinančiais chirurgais, bet jie argumentavo, kad jei nelieka reanimacijos, anestezijos – jie negali be to operuoti. Kai uždarai chirurgijos skyrių, prarandi ne tik operacijas – prarandi specialistus, jaunų gydytojų pritraukimo galimybę. Pažiūrėkit, kas Joniškyje nutiko – ligoninė užsidaro 5 valandą vakaro!
 
- Ar gyventojams pakanka paslaugų be šių skyrių?
 
- Didžiausia problema – kad nežlugtų Šiaulių ligoninė. Jei ten atsiranda „butelio kakliukas“, kenčia visi. Pats tai išgyvenau, kai tėtį ištiko liga. Buvo įtariamas insultas – išvežė į Šiaulius, naktį grąžino. Neatlikta tomografija, žmogus neprižiūrėtas. Tai nenormalu.
Šiandien pacientus po traumų dažnai vežame į Mažeikius – jie arčiau. Į Šiaulius vežami pacientai su insultais, infarktais, vaikai po traumų. Beje, vaikų traumatologijos paslaugos – didžiausias mano košmaras, nes Šiauliai nepasirašinėja sutarties su mumis dėl traumatologinių paslaugų vaikams. Gal jie gydytojų neturi – nežinau. Bet iš jų buvo toks pasakymas – jūs čia kažką pradedat, mums pabaigti reikia, mums tenka komplikacijos ir atsakomybė. Nors yra toks atsikalbinėjimas, vaikus po traumų jiems vežam.
 
- Kokia situacija Akmenės rajone su medikų trūkumu? Turit pakankamai gydytojų, slaugos personalo?
 
- Nuo karo Ukrainoje pradžios, skaičiuoju nuo 2014 metų, ukrainiečiai išgelbėjo mūsų ligoninę. Tuo metu aš pas save ant stalo turėjau apie 15 gydytojų iš Donecko srities prašymus. Tiesa, jų licencijų tvarkymas truko gal dvejus metus. Šiandien Akmenės sveikatos centre dirba 15 gydytojų iš Ukrainos. Mums pavyko išsaugoti skubios pagalbos skyrių.
Dirbant su pacientais juntamas kalbos barjeras, bet dauguma mūsų slaugytojų yra vyresnio amžiaus, moka rusų kalbą, išverčia. Aišku, ir patys gydytojai stengiasi mokytis lietuvių kalbos, rodo nepasitenkinimą, jei su jais kalbame rusiškai. Didžiausia bėda – valstybės neapsisprendimas dėl jų ateities. Ar jie galės likti po karo? Jei ne – tada jiems patiems kyla klausimas, o kodėl jie čia turėtų integruotis.
 
- Jūsų vadovaujama savivaldybė siūlo dosnias išmokas naujai atvykstantiems medikams – kai kuriais atvejais sumos siekia ir 60 tūkstančių eurų, bet medikai nevažiuoja. Kodėl?
 
- Nes nėra užtikrinti, ar tikrai ligoninė bus stabili kaip, sakykim, aplinkiniuose rajonuose. Be to, gydytojai paprastai atvyksta šeimomis, ir tai nebūtinai gydytojų šeima. Būna, kad vienas medikas, o kitas – ne, ir jam taip pat reikia pasiūlyti įsidarbinimo galimybių. Mums šiuo atveju padeda verslo plėtra. Pavyzdžiui, Vakarų medienos grupė daug darbo vietų įkūrė.
Yra ir kita medalio pusė – tarp pačių savivaldybių prasideda popsavimas, nes daugelis jų vykdo gydytojų pritraukimo programas, siūlo išmokas ir panašiai. Ir gydytojai tuo naudojasi. Atvažiuoja gydytojas į vieną savivaldybę, ligoninėje padirba trejus metus, būstą parduoda, pervažiuoja į kitą savivaldybę ir vėl išmoką gauna.
 
- Kaip vertinate vadinamąją „čekiukų“ istoriją ir jos įtaką jūsų karjerai?
 
- Situacija – sisteminė. Jei visi tarybos nariai „patepti“, problema sistemoje. Vyksta ikiteisminis tyrimas, esu įtariamasis. Bet kol nenuteistas – nesu kaltas.
Jei būčiau nuteistas, politikoje nebedalyvaučiau. Politinis švarumas turi būti. Bet kol vyksta tyrimas – reikia leisti dirbti teismams. Tačiau tai turi įtakos mano politinei karjerai. Pavyzdžiui, jei nebūtų ikiteisminio proceso, gal būčiau svarstęs galimybę dalyvauti partijos pirmininko rinkimuose. Dabar šitų planų atsisakiau.
 
- Pabaigai: ką laikote didžiausia savo klaida politinėje karjeroje?
 
- Didžiausia klaida? Gal tai, kad apskritai pasukau į politiką. Nuoširdžiai. Galėjau gyventi ramų gyvenimą, plėtoti verslą. Ir skaitydamas paskaitas vaikams sakau, kad eiti į politiką verta tik tada, jei turi tikslą, jei tikrai myli žmones, jei nori daryti įtaką kitų gyvenimams. Jei tu apie politiką galvoji kaip apie pajamų šaltinį – siūlau šito kelio nesirinkti, nes tai visada bus riba tarp sąžinės ir kitų dalykų. Galiausiai, jei nori būti geras politikas, tai tenka daryti ir laiko su šeima sąskaita. Bandau šią skriaudą atpirkti nešdamas šeimai pusryčius į lovą, bet to negana.

---

 
Dosjė

1993 m. su pagyrimu baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją, įgijo inžinieriaus mechaniko specialybę.
2006 m. Vilniaus universiteto Teisės fakultete apgynė magistro darbą „Visuomenės sutartis kaip valstybės atsiradimo pagrindas“, įgijo teisės magistro kvalifikacinį laipsnį.
AB „Naujasis kalcitas“ autotransporto mechanikas.
1999-2006 m. – AB „Naujasis kalcitas“ autotransporto tarnybos vadovas.
2006-2007 m. –Akmenės rajono savivaldybės administracijos vyriausiasis specialistas sporto klausimais.
2007-2008  m. –Akmenės rajono savivaldybės mero patarėjas.
2008-2011 m., 2011-2015 m., nuo 2015 m. – Akmenės rajono savivaldybės meras.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!