Nacionalinė burnos sveikatos programa parengta, tačiau jau kelintą kadenciją dulka ministerijos stalčiuose. Anot Odontologų rūmų tarybos pirmininkės, Vilniaus universiteto (VU) Odontologijos instituto direktorės prof. dr. Vilmos Brukienės, niekas nė nebando jos ištraukti. „Vienintelis atsikalbinėjimas – nėra pinigų. Nežinau, ar tai priežastis, ar pretekstas nieko nedaryti“, – sako ji.
„Anksčiau studentai rinkdavosi odontologiją, nes buvo garantuotas sotus duonos kąsnis. Dabar noriu perspėti būsimus studentus – situacija pasikeitė. Miestuose rinka prisisotinusi gydytojų odontologų, nors periferijoje jų labai trūksta“, - sako Odontologų rūmų tarybos pirmininkės, Vilniaus universiteto Odontologijos instituto direktorė prof. dr. Vilma Brukienė.
- Profesore, nuoširdūs sveikinimai tapus Nacionalinės sveikatos tarybos nare. Ar jums anksčiau teko stebėti šios institucijos veiklą?
- Iki šiol su taryba susidurdavau epizodiškai – kai būdavau kviečiama skaityti pranešimus odontologinėmis temomis. Esu kelis kartus dalyvavusi posėdžiuose, pristatydavau burnos sveikatos klausimus.
Pagal aprašymą ir uždavinius, taryba turėtų būti reikšminga institucija. Tai puiki idėja – suvesti įvairių sričių specialistus, net nebūtinai tik medikus, bet visus, kurie vienaip ar kitaip susiduria su sveikatos apsauga. Iš įvairių perspektyvų galima suformuoti bendrą vaizdą apie didžiausias problemas ir poreikius Lietuvoje.
Tačiau realybėje tarybos balsas turėtų būti žymiai labiau girdimas. Atvirai sakant, viešojoje erdvėje nedaug girdime apie šios komisijos veiklą. Nežinau, kiek politikai ir vykdomosios valdžios atstovai į ją atsižvelgia.
- Seime ne kartą svarstyta, ar Nacionalinė sveikatos taryba apskritai reikalinga. Kaip vertinate tokius svarstymus?
- Klausimas – ar mes įgaliname tarybos narius? Kokius realius svertus jie turi? Taryba gali identifikuoti problemas, jas iškelti ir pagarsinti, bet kokias galias turi jas spręsti? Manau, kad kol kas jokių.
Identifikuotos problemos turėtų būti perduotos tiek įstatymus priimančiai, tiek vykdomajai valdžiai. Tai turėtų būti stiprus patariamasis balsas. Bet jeigu nei viena pusė neklauso… Iš dabartinių Sveikatos reikalų komiteto narių girdžiu net tokių atsiliepimų – galbūt ši taryba yra nereikalinga, „be dantų“.
- Ketinate stiprinti tarybos vaidmenį?
- Prieš pradedant naują kadenciją būtų simboliška ir prasminga pergalvoti, kaip labiau įgalinti jos veiklą. Kiek žinau, dabar taryba atskaitomybę Seimui teikia kartą per metus. Galbūt reikėtų dažnesnių susitikimų, kad identifikuotos sritys būtų aptariamos operatyviau.
- Į tarybą nešate Odontologų rūmų vėliavą…
- Nešu visų kolegų odontologų vėliavą – ar tai būtų rūmų nariai, universitetinio lavinimo atstovai, ar podiplominių studijų specialistai. Pirmasis darbas bus Nacionalinė burnos sveikatos programa, kuri jau kelintą kadenciją guli stalčiuje. Praeitoje kadencijoje ji tiesiog buvo pamiršta, šioje – niekas net neištraukė nupūsti dulkių.
Profilaktikos srityje Lietuvoje dirba tik pavieniai asmenys, pavienės iniciatyvos, dažniausiai Odontologų rūmų visuomeninės organizacijos pastangomis. Sisteminio valdžios požiūrio ar veiksmo nėra.
Mes nežinome, koks yra sergamumas burnos ligomis Lietuvoje. Norime kokybiškai parengti Nacionalinę burnos sveikatos programą, bet pirmiausia reikia išsiaiškinti situaciją. Ir čia sustojame, nes nėra pinigų. Tai vienintelis atsikalbinėjimas – tiesiog nėra pinigų. Nežinau, ar tai priežastis, ar pretekstas nieko nedaryti. Gali būti, kad ir vėl eilinį kartą išgirsime tokį patį atsakymą.
Čia vėl grįžtu prie Nacionalinės sveikatos tarybos įgalinimo. Jeigu bus požiūris ne kaip į eilinį komitetą, kuris tik paposėdžiauja, bet bus atsižvelgiama į rekomendacijas, tada gal kas nors pajudės.
- VU –
ir jūs –
šiemet išleidžiate 25-ąją gydytojų odontologų laidą. Kaip per šį laikotarpį keitėsi pati profesija?
- Kai pradėjome išleidinėti pirmuosius specialistus, odontologų buvo žymiai mažiau, abu universitetai išleisdavo mažiau absolventų. Darbo aplinka taip pat buvo kitokia – daugumą sudarė nedidelės privačios įstaigos. Dabar 85 procentai odontologijos įmonių yra privačios.
Didžiausias pokytis ir iššūkis – ateina tinklinė odontologija. Tinklai supirkinėja mažas, butiko stiliaus klinikas, kuriose kelios šeimos kartos gydėsi pas tą patį gydytoją, kuris pažinojo visą šeimą. Dingsta tas personalizuotas santykis tarp gydytojo ir paciento. Man gaila, nes ši tendencija matoma visoje Europoje.
Tai keičia ir pačią profesiją. Anksčiau studentai rinkdavosi odontologiją, nes buvo garantuotas sotus duonos kąsnis. Dabar noriu perspėti būsimus studentus – situacija pasikeitė. Miestuose rinka prisisotinusi gydytojų odontologų, nors periferijoje jų labai trūksta. Specialybė nebėra tokia, kad garantuotai gausi gerą darbą.
O problemą gilina tai, kad Lietuvos žmonėms labiausiai reikia būtent personalizuoto požiūrio į burnos ligų profilaktiką, kurio tinklinėje sistemoje trūksta. Ne visos kolektyvinės priemonės tinka visiems – kiekvienam pacientui reikia pritaikyti individualiai. Profilaktikos Lietuvoje reikia stipriai, bet mes einame priešinga kryptimi.
- Ar vaikų odontologijos srityje situacija geresnė?
- Vaikų odontologijos rinka nėra prisisotinusi, bet klausimas – ar jai reikia persisotinti? Sakome, kad trūksta vaikų odontologų, bet poreikis atsirado dėl to, jog bendros praktikos gydytojai odontologai vengia gydyti vaikus, nors yra tam pasiruošę ir net įpareigoti tai daryti pagal medicinos normas.
Tai šiek tiek sunkesnė sritis – reikia papildomų gebėjimų ir noro dirbti su mažaisiais pacientais. Ne visi tai daro su entuziazmu. Todėl vaikai turi ieškoti pagalbos pas specializuotus gydytojus, o tokių Lietuvoje turime mažai.
Be to, vaikų odontologija nėra pelningiausia specialybė. Paradoksalu, bet tėveliai noriai investuoja į savo dantis, tačiau į vaikų burnos sveikatą dar nelabai mato prasmės investuoti. Tai galioja tiek privačiame, tiek viešajame sektoriuose.
Mano įsitikinimu, viešajame sektoriuje vaikų odontologai turėtų gauti vienus didžiausių atlyginimų, nes nuo jų priklauso, kokią kartą užauginsime. Ir darbas iš tiesų sunkus.
- Minėjote, kad jus odontologės profesijai pastūmėjo tėvai. Dabar šiuo keliu pasuko ir jūsų sūnus.
- Visiems savo vaikams leidau laisvai rinktis profesiją, nenorėjau darytis jokios įtakos. Rezultatas – dukros nenorėjo turėti ir neturi nieko bendra su medicina. Tik jauniausias sūnus pasirinko šią sritį. Ar pasuks vaikų odontologijos link, matysime – dar tik pati pradžia.
Dosjė
1998 m. baigė Kauno medicinos akademiją ir įgijo gydytojo–odontologo kvalifikaciją.
1999–2002 m. atliko vaikų odontologijos rezidentūrą VU Odontologijos institute ir įgijo vaikų odontologo kvalifikaciją.
Nuo 2002 m. dirba gydytoja vaikų odontologe VUL Žalgirio klinikoje.
2007 m. suteiktas biomedicinos mokslų daktaro vardas.
2007–2010 m. dirbo lektore, nuo 2010 m. – docente, nuo 2020 m. – profesore VU Odontologijos institute.
Nuo 2020 m. – LR odontologų rūmų tarybos pirmininkė.
Nuo 2025 m. – Nacionalinės sveikatos tarybos narė.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!