- Sveikinimą jubiliejaus proga gavote ir iš sveikatos apsaugos viceministro rankų. Nustebote, kai ministerijos komanda įžengė į kabinetą?
 
- Kad jubiliejaus proga sulauksiu sveikinimų neabejojau, bet kad iš ministerijos, viceministro, premjerės, net iš prezidentūros gausiu padėką tikrai netikėjau! Nors dirbi ne dėl to, kad būtum įvertintas, būti pastebėtam malonu.
Vis dėlto labiausiai tądien nustebino ne jie. Šeima. Antradieniais ryte su ligoninės komanda kaip įprasta darome darbinius susirinkimus, o ten – pirmoje eilėje sėdi žmona, dukra, sūnus, mediciną studijuojanti anūkė, anūkas, žentas. Va čia tai nuostaba! Net iš Kauno ar Marijampolės atvyko. Gėlių gavau tiek, kad būčiau galėjęs ir turguje stovėti. (Juokiasi.) Išdalinau po skyrius, draugams, mano gėlių teko visiems.
 
- Jubiliejai paprastai verčia susimąstyti apie nueitą gyvenimo kelią. Jūs patenkintas, kaip susiklostė karjera? Medicinoje jaučiate save įprasminęs?
 
- Šiuo metu jau nebeoperuoju, tačiau aktyviai konsultuoju pacientus mūsų gydymo įstaigoje. Liko lengvas gydytojo ortopedo darbas. Tačiau į operacinę sugrįžti sudėtinga nebūtų. Veikdamas politikoje jau patyriau, ką reiškia po daugiau nei ketverių metų pertraukos vėl paimti skalpelį į rankas. Porą mėnesių asistacijos ir vėl atgyja įgūdžiai. Nors visada norisi ko nors daugiau, jaučiuosi save įprasminęs. Iš pažiūros gali atrodyti, kad dabar dirbu ramesniu režimu, man ramiau dirbti operacinėje. Administracinis darbas turi daug paslėpto emocinio krūvio. Čia itin daug atsakomybės tiek už pacientus, tiek už visą ligoninės komandą. Dirbdamas vadovaujamą darbą, visuomet operuodavau, tad kai užknisdavo įtampa administracijoje – iškart į operacinę. Joje patiri visai kitą emocinį krūvį. Kai esi savo srities profesionalas, nebaisios ir galimos komplikacijos, esi pasirengęs viskam – tiesiog žinai, kaip tai kontroliuoti. Per gyvenimą mačiau visko.
Buvau vienas pirmųjų Lietuvoje atlikęs kelio endoprotezavimo operaciją. Tai buvo 1992-ieji Marijampolės ligoninėje. Išvakarėse septyni draugai pirtyje metė burtus, kuriam teks operuotis. Pacientą prisimenu iki šiol. Po operacijos praėjus mėnesiui jis sugrįžo parodyti, kaip šoka – tramdžiau, kad neįsismarkautų. (Juokiasi.) Vėliau tokių operacijų per karjerą atlikau daugiau kaip tūkstantį.
Vis dėlto, jei dar kartą tektų kartoti gyvenimą, būčiau pilotas. Su geriausiu draugu vaikystėje buvome sutarę, kad mokysimės civilinės aviacijos. Paskutinę minutę ir pats nesuprantu, kas man šovė į galvą – pasukau mediko keliu kaip vyriausia sesuo ir pusbroliai. Matyt, išsigandau, kad teks išvykti iš Lietuvos, kadangi pas mus pilotų neruošė. O geriausias draugas pilotavo iki pensijos ir tebegyvena Dubajuje.
 
- Jūsų spalvingoje dosjė greta ortopedo traumatologo darbo, vadovavimo gydymo įstaigai ir politiko, ir ministro munduras. Kaip vertinate šį laikotarpį? Daug įtampos patyrėte?
 
- Nežinau, kaip dabartiniai ministrai susitvarko, man įtampos teko daug. Kaip dabar atsimenu – perdavė ministro portfelį ir sako: „O dabar jus kviečia žurnalistai.“ Nors dirbdamas vadovaujamą darbą su žiniasklaida reikalų turėjau, pamačius, koks pulkas jų laukia, pakirto kojas. Klausia, kokio papildomo finansavimo reikia sveikatos apsaugai, kad ji normaliai veiktų. Nepasiruošęs šoviau: „Milijardo.“ Visi nutilo. Klausimų neliko – nėra ką čia su juo daugiau kalbėt… Šaudo ne į tą pusę.
Per tuos metus finansavimas sveikatos apsaugai buvo padidintas 800 tūkstančių litų. Kadangi ministras savo įsakymu galėjo paskirstyti PSDF rezervo lėšas, ligonių kasų vadovą aktyviai spaudžiau, kad pinigai būtų metami į sveikatos apsaugą. Pykdavomės, kadangi jis laikydavo juos suspaudęs. Vėliau PSDF rezervą imta judinti tik su finansų ministro leidimu.
 
- Įmanoma ministrui per vieną kadenciją sutvarkyti sveikatos sistemą, ar vis dėlto nori nenori jį „suvalgo“ politinės srovės?
 
- Įmanoma! Bet turi būti tam sąlygos. Reikalingas besąlyginis prezidento, Seimo, Seimo pirmininko, premjero palaikymas, suformuota komanda. Reikalinga, kad ketverius metus niekas nesikištų ir leistų veikti pagal Vyriausybės pateiktą programą. Pakeitus įstatymus ir įsakymus, atsirištų rankos. Be abejo, triukšmo ir prakeiksmų ant ministro galvos būtų daug, bet po kelerių metų tikslinės veiklos matytume rezultatą.
 
- Dabartinei ministerijos valdžiai turite daug kritikos?
 
- Ministeriją suprantu – atakos iš visų pusių. Ten problema, ten, ten... Atrodo, sprogs galva. Visų norai dideli, bet einama teisinga linkme. Kai mane sveikino su jubiliejumi, viceministrui pasakiau: „Tik nelįskite į apkasus“. Reikia viską tinkamai surūšiuoti. Jei negalime susitvarkyti savo resursais, pasikliaukime šalia veikiančia privačia praktika. Tačiau tai, ką mokame viešosioms įstaigoms, tą patį mokėkime ir privačioms. To ir buvo siekta, tačiau viskas taip išsirutuliojo, kad įkainiai už paslaugas privačioje medicinoje tapo apmokestinti kelis kartus. Tenka mokėti tiek, kiek jie užsišaukia. Pačiam privačioje klinikoje teko operuotis – už praleistą naktį sumokėjau tūkstantį eurų. Toliau atvykau gydytis pas save į ligoninę.
Turime ir teigiamų poslinkių. Mūsų ligoninėje turime 64 slaugos lovas, prie kurių visuomet būdavo bent tūkstančio pacientų eilė. Paskutinio susirinkimo metu lovų buvo užpildyta tik 60. Tai ženklas, kad, pirminėje sveikatos priežiūros grandyje ėmus stiprinti slaugą namuose, pacientų į ligonines guldyti nebereikia. Jei taip bus ir toliau, dedame pliusą, kad čia ministerija susitvarkė.
 
- Vadinasi, viena priežasčių, kodėl Vievyje veikiantis slaugos skyrius nebesurenka pacientų ir tenka uždaryti įstaigą, yra slaugos paslaugų teikimas į namus?
 
- Šią įstaigą reikia arba uždaryti, arba ką nors su ja daryti. Skyrius tikrai apleistas. Vietiniai politikai dėl jo turi apsispręsti. Mūsų ligoninė buvo tokios pat būklės: rūsyje surūdiję vamzdžiai, visur laša vanduo, pristatyta puodų, kiaura kanalizacija keliskart per savaitę lopoma. Medinės vaistinės grindys su žiurkių landa užklotos linoleumu. Ačiū savivaldybei, skyrusiai 150 tūkstančių tai sutvarkyti, antraip įstaigą būtų tekę uždaryti.
 
- Ligoninę ištraukęs iš balos, sulaukėte ir Nacionalinio vėžio centro vadovo apsilankymo, domintis, kaip moderniai tvarkytis paliatyviojoje slaugoje.
 
- Docentas Valdas Pečeliūnas atvirai pasidalino – žinojau, kad pas jus gerai, bet kad taip! Kažką panašaus jis sakė matęs tik Singapūre. Jį sudomino tiek kraujo pašildymo aparatūra, tiek tai, kaip iš palatos pacientas išvežamas nuprausti. Turime galimybę tai padaryti jam tebegulint. Deja, skyrius šiandien neša nuostolius, tenka juos kompensuoti iš kitų skyrių. Reikalinga peržiūrėti paslaugos įkainius.
Būdamas ministras, išleidau pirmąjį paliatyvios slaugos aprašą – taip Lietuvoje įvesta paliatyviosios pagalbos paslauga. Aprašas koreguotas tik prieš kelerius metus.
 
- Vėl „nuvairavome“ į politiką. Bent per gimtadienį atsipalaiduokite. Kas jums padeda mažinti įtampą?
 
- Medžioklė. Namų buitis. Anūkai. Pamenu, kai man pranešė žinią, kad tapau seneliu, gimė pirmoji anūkė. Su kolegomis vykome į konferenciją – visus subūriau šią laimę atšvęsti. Martyna dabar mokosi trečiame medicinos kurse, turime stiprų ryšį. Ji nuostabiai tapo, daro vizažą, nori tapti plastikos chirurge. Ją raginu būti dermatovenerologe. Galėtų kosmetologinį kabinetą atidaryti. Chirurgija – sudėtinga specialybė. Nors moterys galbūt dirba preciziškiau, čia dirbti sunku. Moteris saugokime.

---

 
Dosjė

1974-1980 m. studijavo Kauno medicinos universitete, kur įgijo gydytojo ortopedo traumatologo specialybę.
1980-1981 m. – internatūra Kauno miesto Raudonojo Kryžiaus ir 3-ojoje klinikinėje ligoninėje.
1981 m. dirbo Kapsuko rajono centrinėje ligoninėje chirurgu. 1983 m. buvo paskirtas šios ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoju. Nuo 1984 m. dirbo gydytoju ortopedu traumatologu. 1985 m. buvo paskirtas vyriausiojo gydytojo pavaduotoju medicinos reikalams. 1989 m. buvo išrinktas Marijampolės rajono centrinės ligoninės vyriausiuoju gydytoju.
1998-2004 m. – Marijampolės ligoninės direktorius.
Nuo 2004 m. – Marijampolės savivaldybės tarybos narys.
2004-2008 m. kadencijos Seimo narys, Sveikatos reikalų ir Užsienio reikalų komitetų narys, Jūrinių ir žuvininkystės reikalų komisijos narys.
2006-2008 m. ėjo sveikatos apsaugos ministro pareigas.
2009-2014 m. – Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės direktoriaus patarėjas. 
2014-2017 m. – Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Antakalnio filialo direktorius.
Nuo 2017 m. – Mykolo Marcinkevičiaus ligoninės direktorius.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!