Įstatymo trūksta dešimtmetį
 
Lietuvoje vis dar nėra priimto Psichologų praktinės veiklos įstatymo, kuris visapusiškai reglamentuotų šią profesiją visuose sektoriuose. Nors tam tikros sritys (pavyzdžiui, sveikatos priežiūra) turi vidinius tvarkos aprašus, bendro teisinio rėmo trūkumas kelia rimtų iššūkių.
 
Nuo pat 2012 metų įvairiose Seimo bei ministerijų darbo grupėse buvo parengti keli įstatymo projektai, kuriais turėtų būti reglamentuojama psichologų veikla, tačiau nė vienas jų nebuvo priimtas dėl skirtingų psichologų bendruomenės pageidavimų ir nesutarimų dėl veiklos modelio.
 
Seimo Sveikatos reikalų komiteto narės Jurgitos Sejonienės teigimu, psichologų veiklos reglamentavimas yra būtinas ir reikšmingas žingsnis siekiant užtikrinti psichologų paslaugų kokybę bei jų prieinamumą. Ji pabrėžia, kad skundų nuolat gaunama tiek iš pacientų, tiek iš pačių psichologų, o procesas lieka komplikuotas. „Daugiau kaip dešimtmetį trūksta šito įstatymo, nes veiklos reglamentavimas yra būtinas, tačiau ir pačių psichologų bendruomenėje vieningo sprendimo nėra“, – komentavo Seimo Sveikatos reikalų komiteto narė J.Sejoneinė.
 
Jai antrino to paties komiteto narė, socialdemokratė O.Leiputė, kuri priminė, kad pagrindinės problemos kilo būtent dėl psichologų kvalifikacijų reikalavimų ir licencijavimo. „Man teko dirbti darbo grupėje rengiant šitą įstatymo projektą. Praėjusią kadenciją projektas buvo parengtas, bet nepriimtas, tada buvo rengiamas antras variantas, bet jis irgi buvo nepriimtas – buvo pasirinkti skirtingi modeliai. Dažniausiai problemų kildavo dėl pačių psichologų pageidavimų, kadangi jie tarpusavyje nesusitardavo. Bet reikia rasti vieną kompromisinį sprendimą, nes yra ir apsimetančių psichologais. Norėtųsi apsaugoti žmones, norėtųsi, kad paslaugos būtų teikiamos kokybiškos, licencijuotos ir, aišku, prieinamos, juk psichologų labai trūksta“, – tikino O.Leiputė.
 
Praėjusios kadencijos Seimo narė Rimantė Šalaševičiūtė pažymėjo, jog darbo grupės buvo ne kartą sudarytos ir keitėsi priklausomai nuo politinių sprendimų bei psichologų interesų. „2016 metais buvo parengtas naujas projektas ir jis pakankamai sėkmingai svarstytas, kol viena psichologių nepradėjo organizuoti akcijų, kad projektas nebūtų priimtas. Nes neva nereikia licencijavimo, nereikia kontrolės, jos netenkino supervizijos ir panašiai“, – prisiminė R.Šalaševičiūtė.
 
Pasak jos, labiausiai aiškaus reglamentavimo reikia Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos žinioje dirbantiems psichologams, nes jie teikia paslaugas įvairiose socialinėse įstaigose. Kartu lieka nereglamentuotas privatus sektorius ir šią spragą būtina spręsti įstatyminiu lygmeniu.
 
R.Šalaševičiūtės teigimu, buvo net keltas klausimas, kad Sveikatos apsaugos ministerija galbūt galėtų imtis iniciatyvos ir pradėtų licencijuoti psichologus, tačiau politikė pažymėjo, jog ministerija neturi galimybės licencijuoti visų sričių psichologų, ypač dirbančių mokyklose. Mat Sveikatos apsaugos ministerija apsiriboja klinikinių psichologų licencijavimu, tad dėl kitų specialistų veiklos reglamento, anot politikės, vertėtų kurti darbo grupę, jos sudėtį papildant įvairių sričių ekspertais.
 
Nelicencijuojamų – vos keliolika?
 
Lietuvos taikomosios psichologijos asociacijos atstovas Visvaldas Legkauskas tikino nematantis šiame klausime problemos. Jis pastebėjo, kad didžioji dalis psichologų reglamentavimo klausimų jau išspręsta tiek švietimo, tiek sveikatos apsaugos srityje. Mat, pasak jo, nuo šių metų visi švietimo sistemos psichologai privalės turėti magistro laipsnį, o medicinos psichologai jau yra licencijuojami pagal Asmens sveikatos priežiūros įstatymą. Nepaliesta lieka tik nedidelė organizacijose dirbančių psichologų grupė, tačiau jų veikla nėra susijusi su gydymu.
 

„Privačioje praktikoje absoliuti dauguma dirbančių psichologų yra medicinos ir klinikiniai psichologai, kurie patenka po Asmens sveikatos priežiūros įstatymu. Grupė, kuri jokio reglamentavimo nepaliesta, – tai organizacijų psichologai. Bet noriu atkreipti dėmesį, kad jie žmonių negydo. Tad šituo atveju net nebūtų aišku, kuria prasme čia būtų Sveikatos apsaugos ministerijos kompetencija. O apsimetėlių ar aiškiaregių yra itin mažas skaičius. Tokių, kurie prisistatinėja psichologais, bet tokiais nėra, gali būti keliolika, jeigu labai nuoširdžiai paieškosim“, – tikino Lietuvos taikomosios psichologijos asociacijos atstovas Visvaldas Legkauskas.

 
Kartu jis atkreipė dėmesį, kad patys rinkos mechanizmai natūraliai riboja apsimetėlių veiklą, o didesnis psichologų veiklos reglamentavimas gali sumažinti paslaugų prieinamumą pacientams dėl augančių kaštų.
 
Su šia nuomone sutinka ir Lietuvos psichologų sąjungos prezidentė Aina Adomaitytė. Ji pabrėžė, kad politikai, kurie kelia psichologų reglamentavimo įstatymu klausimą, nežinia, kokią problemą siekia išspręsti. Ji pažymėjo, kad rinkoje visada bus žmonių, kurie neteisėtai prisistato psichologais, tačiau, pasak jos, ne tik šio reiškinio visiškai išvengti nėra įmanoma. „Kalbant apie įstatymą, tai psichoterapeutai dažnai yra painiojami su psichologais. Vadinasi, apsaugant visuomenę, lygiagrečiai turbūt turėtų eiti ir psichoterapeutų įstatymas. Nes didesnė dalis psichologų esame baigę psichoterapijos studijas ir turime psichoterapeuto išsilavinimą. Šiuo atveju, jeigu aš nenorėsiu būti rinkoje kaip psichologas, aš pereisiu dirbti kaip psichoterapeutas ir vėl būsiu nelicencijuojamas, nes jokių normatyvų nėra“, – tikino A.Adomaitytė.
 
Kartu ji pabrėžė, kad visi darbo grupėse nuskambėję siūlymai kurti organizaciją, kuri taptų Psichologų rūmais, tokiais, kokius turi odontologų ar teisininkų bendruomenės, taip pat sunkiai įgyvendinami ir pirmiausia atsiremiama į finansinius klausimus.
 
Nepaisant visų diskusijų, psichologų praktinės veiklos reglamentavimo klausimas lieka atviras dėl skirtingų interesų, taip pat dėl finansinių, organizacinių ir kvalifikacijos aspektų. Kada pavyks susitarti dėl kompromiso – nežinia, mat psichologų darbo laukas tiek platus, kad nėra už problemą atsakingos vienos institucijos.

---

Reglamentavimas turi būti

Lietuvos psichologų profesinės sąjungos atstovas Šarūnas Mačiulis (nuotr.) atmetė teiginį, kad apsišaukėlių psichologų yra vos keli – pasak jo, jų yra keli šimtai, todėl būtina užtikrinti, kad psichologo vardą galėtų gauti tik atitinkamą išsilavinimą turintys asmenys. „Mes darbo grupėje buvom sutarę, buvo susodintos esminės psichologų organizacijos: mūsų Psichologų sąjunga, kurios narys ir aš esu, taip pat Lietuvos taikomosios psichologijos asociacija. Buvo pasakyta susitarti dėl įstatymo: kokį pasirengsite, tokį ir turėsite. Mes sėdėjom, daug dirbom ir sutarėm dėl įstatymo, kuris būtų tinkamas. Bet staiga jis kažkur dingo, atsirado visai kitas, kuriuo norėjo mums perkelt ir finansinę atsakomybę. Ką tai reiškia? Kad mes, pasiėmę tas išlaidas, turime jas perkelti vartotojui“, – nepavykusias derybas dėl reglamento prisiminė Š.Mačiulis.
 
Tačiau ir šiandien jis mano, kad reglamentavimas turi būti. Lietuvos psichologų profesinės sąjungos atstovo nuomone, licencijavimą galėtų atstoti psichologams specialiai išduodami kodai, kurie patvirtintų, jog specialistas turi tinkamą išsilavinimą. Tokiu būdu būtų eliminuojami iš rinkos nekompetentingi specialistai.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!