- Pro­fe­so­riau, ar jau ap­si­pra­to­te San­ta­ros kli­ni­kų ge­ne­ra­li­nio di­rek­to­riaus kė­dė­je?
 
- Per pusmetį ap­si­pras­ti ne­įma­no­ma. Jei at­vi­rai, ne­ži­nau, ar ga­li­ma ap­si­pras­ti per vi­są ka­den­ci­ją, nes to­kio dy­džio or­ga­ni­za­ci­jo­je vie­nu me­tu vyks­ta daug skir­tin­gų pro­ce­sų. Šiuo me­tu pra­de­da­me du di­de­lius in­fra­struk­tū­ri­nius pro­jek­tus. No­ri ne­no­ri, rei­kia su­si­pa­žin­ti su da­ly­kais, ku­rių ne­mo­ki. Nei stu­di­juo­jant Me­di­ci­nos fa­kul­te­te, net­gi svei­ka­tos va­dy­bos sri­ty­je, ne­mo­ko sta­ty­bos įman­try­bių. Tu­ri­me di­džiu­lį pro­jek­tą su am­bi­cin­gu Na­cio­na­li­nio vė­žio cen­tru. Dar­bo daug, kol kas pa­sie­kė­me tik prin­ci­pi­nius su­si­ta­ri­mus. Tarp ko­man­dos na­rių net­gi juo­ka­vo­me: pa­sie­kę vie­no eta­po fi­ni­šo li­ni­ją, su­pran­ta­me, kad ji yra ki­to star­to li­ni­ja. Re­a­lūs di­die­ji dar­bai pra­si­dės sau­sį.
 
- Kiek Na­cio­na­li­nis vė­žio ins­ti­tu­tas, bū­da­mas au­to­no­mi­nis San­ta­ros kli­ni­kų fi­lia­las, tu­rės ga­lių pri­im­ti spren­di­mus? Ar dėl kiek­vie­nos smul­kme­nos rei­kės ge­ne­ra­li­nio di­rek­to­riaus pa­ra­šo?
 
- Pa­lai­mi­ni­mo smul­kiau­siems da­ly­kams tik­rai ne­rei­kės. Svar­bu, kad ne­bū­tų pai­nia­vos: Na­cio­na­li­nis vė­žio ins­ti­tu­tas ne­nu­sto­ja eg­zis­tuo­ti – lie­ka at­ski­ra moks­lo įstai­ga. San­ta­ros mies­te­ly­je dir­ban­tys moks­li­nin­kai ga­lės to­liau tęs­ti pro­jek­tus. Mū­sų kli­ni­ki­nės veik­los per­da­vi­mo su­tar­ty­je nu­ma­ty­ta daug sau­gik­lių, kad bū­tų už­tik­ri­na­mas moks­lo funk­ci­jų vyk­dy­mas. O Na­cio­na­li­niam vė­žio cen­trui, kaip nau­ja­jam San­ta­ros kli­ni­kų fi­lia­lui, mū­sų su­tar­ty­je nu­ma­ty­ta daug au­to­no­mi­jų. At­sa­ko­my­bė už fi­nan­si­nius re­zul­ta­tus, be abe­jo, ten­ka ben­dros įstai­gos va­do­vui, šiuo at­ve­ju man ar­ba kas bus po ma­nęs. Bet su­tar­ty­je sten­gia­mės tei­siš­kai įdė­ti kiek įma­no­ma dau­giau au­to­no­mi­jos. Pa­gal dar­buo­to­jų skai­čių esa­me tre­čias darb­da­vys Lie­tu­vo­je. To­kio dy­džio or­ga­ni­za­ci­jo­je, kur dir­ba apie sep­ty­nis tūks­tan­čius žmo­nių, ge­ne­ra­li­niam di­rek­to­riui ne­įma­no­ma pri­im­ti vi­sų spren­di­mų.
 
- Kon­kre­tus pa­vyz­dys: kiek ins­ti­tu­to on­ko­lo­gai už­dirbs, pri­klau­sys kon­kre­čiai nuo jū­sų, San­ta­ros kli­ni­kų, ar jie, bū­da­mi pa­kan­ka­mai au­to­no­miš­ki, ga­lės iš­lai­ky­ti tuos pa­čius ir net­gi di­des­nius at­ly­gi­ni­mus?
 
- Pa­gal su­tar­ties nuo­sta­tas esa­me įsi­pa­rei­go­ję pir­mus dve­jus me­tus, iki 2027 me­tų sau­sio, ne­keis­ti jo­kių dar­bo są­ly­gų. Mū­sų ge­le­ži­nis įsi­pa­rei­go­ji­mas ir pa­ža­das dar­buo­to­jams, kad nuo sau­sio 1 die­nos es­mi­nių po­ky­čių tik­rai ne­bus. To­les­ni žings­niai iš es­mės at­lie­pia tai, ką da­ro­me San­ta­ros kli­ni­ko­se, ne tik Na­cio­na­li­nia­me vė­žio cen­tre – žen­gia­me di­des­nės pa­da­li­nių au­to­no­mi­jos link. Mū­sų pa­da­li­niai vyk­do itin skir­tin­gas funk­ci­jas, jų veik­los mo­de­liai taip pat skir­tin­gi. Spar­čiai plė­to­ja­me įvai­rias mo­ty­va­ci­nes sis­te­mas, ku­rios leis­tų žmo­nėms dau­giau už­si­dirb­ti.

Kiek­vie­nas jun­gi­mas ar po­ky­tis ne­iš­ven­gia­mai at­ei­na su stre­su ir kon­flik­tais. Te­ko da­ly­vau­ti gy­dy­mo įstai­gų jun­gi­muo­se Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je. Kaip be­si­ruoš­tum, nie­ka­da ne­ma­čiau, kad vi­si bū­tų pa­ten­kin­ti, ta­čiau il­gai­niui vis­kas su­si­dė­lio­ja.
 
- Sei­mo Svei­ka­tos rei­ka­lų ko­mi­te­to po­sė­dy­je, kai bu­vo ap­tar­ti gy­dy­mo įstai­gų fi­nan­si­niai re­zul­ta­tai, San­ta­ros kli­ni­kos, švel­niai ta­riant, ne­bliz­gė­jo. Bai­min­ta­si, kad me­tus ga­li­te baig­ti pras­tai.
 
- Įstai­gai nė­ra leng­va, bet fi­nan­si­nė si­tu­a­ci­ja nė­ra blo­ga. Me­tų pa­bai­go­je (kal­bė­jo­me gruo­dį – red. past.) tu­rė­si­me su­ba­lan­suo­tą įstai­gos biu­dže­tą, bū­si­me su­de­ri­nę pa­ja­mas ir iš­lai­das. Tai svar­bu, nes pa­pil­do­mai in­ves­ta­vo­me tris­de­šimt mi­li­jo­nų eu­rų į at­ly­gi­ni­mų kė­li­mą, dar be­maž de­šimt mi­li­jo­nų eu­rų – į įran­gos, in­fra­struk­tū­ros at­nau­ji­ni­mą.
Ar įstai­go­je yra iš­šū­kių? Ab­so­liu­čiai, taip. Kaip ir pro­gra­mo­je pri­sta­čiau, tu­ri­me daug pa­da­li­nių, ku­rie vei­kia efek­ty­viai, jų dar­bo or­ga­ni­za­ci­ja ir veik­los re­zul­ta­tai – tiek kli­ni­ki­niai, tiek fi­nan­si­niai – ge­ri. Ta­čiau tu­ri­me da­lį pa­da­li­nių, ku­riuo­se taip nė­ra. Jei me­tų vi­du­ry­je iš mū­sų iš­ei­da­vo dau­giau dar­buo­to­jų, ne­gu at­ei­da­vo, si­tu­a­ci­ją pa­vy­ko sta­bi­li­zuo­ti ir, net­gi drįs­čiau sa­ky­ti, kai ku­rio­se sri­ty­se pa­lenk­ti į tei­gia­mą pu­sę.
 
- Kai rei­kia su­ba­lan­suo­ti to­kios di­džiu­lės įstai­gos biu­dže­tą, leis­ki­te pa­klaus­ti, ar ra­miai mie­ga­te?
 
- Bū­na nak­tų, kai mie­gu nera­miai. Ypač jei ki­tą die­ną lau­kia su­dė­tin­gos de­ry­bos. Kar­tais – su­dė­tin­gi kon­flik­ti­nių si­tu­a­ci­jų spren­di­mai. Tu­ri­me pro­ble­mų, ku­rios tie­siog ne­tu­ri spren­di­mų. Dau­giau­siai ne­ri­mo ky­la de­ri­nant dar­buo­to­jų lū­kes­čius su įstai­gos ga­li­my­bė­mis. Kar­tais lū­kes­čiai to­kie di­de­li, kad jų ne­ga­li­me kol kas at­liep­ti fi­nan­siš­kai ar­ba per­so­na­lo skai­čiu­mi. Tie­siog tam tik­ros sri­ties gy­dy­to­jų Lie­tu­vo­je yra tiek, kiek yra, ir dau­giau ne­bus. Jei­gu kas ga­lė­tų klo­nuo­ti, pa­vyz­džiui, dvi­de­šimt sku­bios me­di­ci­nos gy­dy­to­jų, bū­čiau lai­min­giau­sias va­do­vas.
 
- Ka­dan­gi pri­si­jun­gė­te Žal­gi­rio kli­ni­kas, dar rei­kės žval­gy­tis ir odon­to­lo­gų...
 
- Kiek­vie­nas jun­gi­mas ar po­ky­tis ne­iš­ven­gia­mai at­ei­na su stre­su ir kon­flik­tais. Te­ko da­ly­vau­ti gy­dy­mo įstai­gų jun­gi­muo­se Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je. Kaip be­si­ruoš­tum, nie­ka­da ne­ma­čiau, kad vi­si bū­tų pa­ten­kin­ti, ta­čiau il­gai­niui vis­kas su­si­dė­lio­ja. Ga­li­ma at­sar­giai pa­si­džiaug­ti, kad bu­vo bi­jo­ma, jog Žal­gi­rio kli­ni­ko­je vis­kas su­grius, nie­kas ne­veiks. Iš tik­rų­jų li­go­ni­nė vei­kia, pa­slau­gas tei­kia, daug dar­buo­to­jų ne­pra­ra­do­me. Kar­tu su Žal­gi­rio kli­ni­kų ko­le­go­mis ren­gia­me ga­li­my­bių stu­di­ją, ko­kia bus mū­sų il­ga­lai­kė stra­te­gi­ja, kaip teik­si­me vei­do, žan­di­kau­lių chi­rur­gi­jos, odon­to­lo­gi­jos pa­slau­gas. Šiuo me­tu svars­to­me ke­tu­ris va­rian­tus.
 
- Ar ju­da rei­ka­lai dėl skly­po – odon­to­lo­gai, pa­na­šu, ir­gi no­rė­tų įsi­kur­ti San­ta­ros mies­te­ly­je?
 
- Vie­na ga­li­my­bių ir yra nau­jas cen­tras čia, San­ta­riš­kių mies­te­ly­je. Ne­no­riu įvar­din­ti nė vie­no sce­na­ri­jaus kaip ga­lu­ti­nio. Su Žal­gi­rio kli­ni­kos dar­buo­to­jais esa­me su­pla­na­vę su­si­ti­ki­mą, ku­rio me­tu pri­sta­ty­si­me ga­li­my­bių stu­di­jos va­rian­tus. Jei at­si­žvelg­si­me į ge­ro­kai anks­čiau vyk­dy­tas jų ap­klau­sas, ne­ma­ža da­lis lyg ir no­rė­tų lik­ti ten, kur ir da­bar dir­ba.
 
- Gy­dy­mo įstai­goms be­si­ruo­šiant ka­ri­niams sce­na­ri­jams, kiek su­žeis­tų­jų vie­nu kar­tu ga­lė­tų pri­im­ti kli­ni­kos?
 
­­­­- Ži­no­me, kad skai­čius kol kas ne­bū­tų di­de­lis. Vyk­dė­me pra­ty­bas kar­tu su Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ja, ka­ri­nių pa­da­li­nių me­di­ci­nos tar­ny­ba. Tuo me­tu si­mu­lia­ci­jo­je da­ly­va­vo ke­tu­ri su­žeis­tie­ji, ku­rie re­a­liai bu­vo at­vež­ti į kli­ni­kas. Įver­ti­nus, kaip vei­kia li­go­ni­nė kiek­vie­ną die­ną tai­kos me­tu, su­si­tvar­ky­tu­me su še­šiais sun­kiai su­žeis­tais pa­cien­tus, at­vy­ku­siais vie­nu me­tu. Da­bar po pra­ty­bų ži­no­me, kad li­go­ni­nei rei­kia sis­te­mų, ku­rios leis­tų mo­bi­li­zuo­ti dau­giau žmo­nių iš ki­tų sky­rių, pa­vyz­džiui, esant ma­si­niams su­ža­lo­ji­mams po lėk­tu­vo ka­tast­ro­fos. Jei­gu nukristų ne kro­vi­ni­nis, o ke­lei­vi­nis lėk­tu­vas ir Vil­niaus mies­to li­go­ni­nėms rei­kė­tų su­si­tvar­ky­ti su šim­tu su­žeis­tų­jų, tu­rė­tu­me rim­tų iš­šū­kių. O dėl in­fra­struk­tū­ros... Da­lį po­že­mi­nės in­fra­struk­tū­ros at­nau­ji­no­me ir ren­gia­me pro­jek­tą. Bai­gia­me ge­o­de­zi­nius ty­ri­mus San­ta­ros mies­te­lio te­ri­to­ri­jo­je. Da­bar pra­si­de­da mū­sų po­že­mi­nių jung­čių pro­jek­ta­vi­mas, ku­ris leis su­jung­ti po­že­mi­nę in­fra­struk­tū­rą, esan­čią ad­re­su San­ta­riš­kių 2, su Na­cio­na­li­nio vė­žio ins­ti­tu­to – naujojo fi­lia­lo – po­že­mi­ne in­fra­struk­tū­ra. Tai­gi, esant kri­zi­nei si­tu­a­ci­jai, tu­rė­tu­me ir vei­kian­čias ope­ra­ci­nes po že­me. Esa­me nu­sta­tę, kad prie­dan­gą po že­me ga­lė­tu­me su­teik­ti ne ma­žiau kaip trims šim­tams pa­cien­tų, ku­rie ne­ga­lė­tų iš­vyk­ti iš li­go­ni­nės.
 
- Jūs pats dir­ba­te kaip gy­dy­to­jas re­a­ni­ma­to­lo­gas-anes­te­zio­lo­gas?
 
- Ne­di­de­lę lai­ko da­lį. Po pen­ke­rių me­tų ka­den­ci­jos ne­si­ruo­šiu ei­ti į pen­si­ją. Jei­gu vis­kas vyks­ta sklan­džiai, yra ga­li­my­bė dar kar­tą ei­ti į ge­ne­ra­li­nio di­rek­to­riaus kon­kur­są ir tęs­ti dar­bą dar pen­ke­tą me­tų. Bet jei­gu dar­bas vyks­ta ne­la­bai ge­rai, tik­riau­siai ant­rai ka­den­ci­jai nie­kas ir ne­kvies. Be to, esant to­kio dy­džio or­ga­ni­za­ci­jai ir vyk­dant to­kiu tem­pu po­ky­čius, kai gy­ve­ni tik­rai di­de­lės kon­ku­ren­ci­jos są­ly­go­mis, ne­ži­nia, ar ga­li­ma at­lai­ky­ti dau­giau ka­den­ci­jų. 

---

Trumpas dosjė:
 
• Nau­ja­sis va­do­vas me­di­ci­nos stu­di­jas bai­gė Vil­niaus uni­ver­si­te­te 1997 m., kur 2002 m. ta­po gy­dy­to­ju anes­te­zio­lo­gu-re­a­ni­ma­to­lo­gu. Nuo 2004 m. dir­bo ir stu­di­ja­vo Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je, kur 2011 m. įgi­jo Ka­ra­liš­ko­jo anes­- te­zio­lo­gų ko­le­džo kva­li­fi­ka­ci­ją.

• Va­do­va­vi­mo pa­tir­tis Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je pra­si­dė­jo 2014 m., kai ta­po In­ten­sy­vio­sios te­ra­pi­jos tar­ny­bos va­do­vu, o vė­liau už­ėmė Di­vi­zi­jos di­rek­to­riaus pos­tą.

• 2021 m. San­ta­ros kli­ni­ko­se pra­dė­jo va­do­vau­ti Anes­te­zio­lo­gi­jos, in­ten­sy­vios te­ra­pi­jos ir skaus­mo gy­dy­mo cen­trui, taip pat bu­vo pa­skir­tas di­rek­to­riaus me­di­ci­nai pa­va­duo­to­ju sta­cio­na­ri­niam dar­bui.   

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!