- Pas­ta­ruo­ju me­tu svei­ka­tos ap­sau­gos sek­to­rius links­niuo­ja­mas iš vi­sų pu­sių - pik­ti­nan­tis strin­gan­čia e.svei­ka­tos sistema, ne­ga­lė­ji­mu pa­tek­ti pas gy­dy­to­jus. Kaip jums at­ro­do, o kam vis dar ski­ria­ma per ma­žai dė­me­sio?

- Pas­ta­rą­jį pus­me­tį įpra­to­me gy­ven­ti ne­stan­dar­ti­nė­mis są­ly­go­mis, tad ne­nuos­ta­bu, kad da­bar dė­me­sys su­kon­cen­truo­tas į pan­de­mi­ją. Ta­čiau ma­nau, kad svei­ka­tos sis­te­mo­je yra vis dar per ma­žai in­ves­tuo­ja­ma į jos dar­buo­to­jus, per­so­na­lą. Tu­riu gal­vo­je įvai­rių mo­ky­mų fi­nan­sa­vi­mą, iš­vy­kų, sta­žuo­čių už­sie­nio li­go­ni­nė­se ga­li­my­bes, to­bu­lė­ji­mą pro­fe­si­nė­je plot­mė­je. Taip pat vi­suo­met rei­kia ir rei­kės ne­men­ko dė­me­sio mo­der­nios įran­gos li­go­ni­nė­se fi­nan­sa­vi­mui, nes me­di­ci­ni­nės tech­no­lo­gi­jos vys­to­si spar­čiai bei kai­nuo­ja vis bran­giau. La­bai no­rė­tų­si di­des­nio bio­me­di­ci­nos moks­lų ir ypač kli­ni­ki­nių ty­ri­mų fi­nan­sa­vi­mo, nes vi­sos mo­der­ny­bės ir nau­ji gy­dy­mo me­to­dai glau­džiai su­si­ję su moks­lu. Bet to­bu­lin­ti vi­sa­da bus ką. 

Ra­jo­ni­nės li­go­ni­nės tu­rė­tų im­tis ini­cia­ty­vos ir re­zi­den­tus vi­lio­ti at­vyk­ti sa­va­no­riš­kai, pa­siū­ly­da­mos jiems ge­ras dar­bo są­ly­gas, at­ei­ties per­spek­ty­vas. Tik­riau­siai są­ly­gos, ku­rios siū­lo­mos da­bar, nė­ra to­kios pa­trauk­lios, kad jau­nas žmo­gus vyk­tų į pe­ri­fe­ri­ją.

- Re­zi­den­tų ir gy­dy­to­jų spe­cia­lis­tų trū­ku­mas ra­jo­nuo­se yra dar vie­nas svei­ka­tos sis­te­mos so­pu­lys. Ar ma­to­te spren­di­mų va­rian­tų? Ko­dėl re­zi­den­tai ne­no­ri į ra­jo­nus?
- Ne­ma­nau, kad bū­tų pro­tin­ga re­zi­den­tus pri­vers­ti­nai grą­žin­ti į ra­jo­nų li­go­ni­nes. Pir­miau­sia dėl to, kad ap­skri­tai yra ne­man­da­gu žmo­nėms nu­ro­di­nė­ti, kur jiems mo­ky­tis, dirb­ti ir gy­ven­ti. Tai tu­ri vyk­ti lais­va va­lia, nes pri­vers­ti­niai pa­sky­ri­mai pri­me­na so­viet­me­tį. Ne vi­sa, bet da­lis re­zi­den­tū­ros ga­lė­tų vyk­ti ra­jo­nų li­go­ni­nė­se, ypač, jei­gu ta li­go­ni­nė at­ei­ty­je re­zi­den­tą ma­ty­tų kaip sa­vo dar­buo­to­ją. Ko­dėl ne vi­sa re­zi­den­tū­ra? To­dėl, kad jos me­tais la­bai svar­bu pa­ma­ty­ti vi­so­kių pa­to­lo­gi­jų, su­dė­tin­gų at­ve­jų, ku­rie, kaip ži­nia, yra su­kon­cen­truo­ti uni­ver­si­te­ti­nė­se li­go­ni­nė­se.
Ra­jo­ni­nės li­go­ni­nės tu­rė­tų im­tis ini­cia­ty­vos ir re­zi­den­tus vi­lio­ti at­vyk­ti sa­va­no­riš­kai, pa­siū­ly­da­mos jiems ge­ras dar­bo są­ly­gas, at­ei­ties per­spek­ty­vas. Tik­riau­siai są­ly­gos, ku­rios siū­lo­mos da­bar, nė­ra to­kios pa­trauk­lios, kad jau­nas žmo­gus vyk­tų į pe­ri­fe­ri­ją. Jo­kia pa­slap­tis, kad re­zi­den­tai daž­nai ku­ria šei­mas su ki­tais me­di­kais, to­dėl rei­kė­tų į tai at­si­žvelg­ti. Aš bū­da­mas ra­jo­ni­nės li­go­ni­nės va­do­vas į to­kias jau­nų me­di­kų šei­mas ir tai­ky­čiau­si. Rei­kė­tų kvies­ti at­lik­ti ir va­sa­ros prak­ti­kas, siū­ly­ti sti­pen­di­jas stu­di­jų me­tu ir pa­na­šiai. Vis dėl­to, jei­gu re­zi­den­tui at­vyk­ti į ra­jo­ną ne­bus fi­nan­siš­kai pa­trauk­lu, jau­nų spe­cia­lis­tų trū­ku­mas ra­jo­nuo­se ir to­liau iš­liks.

- Pa­si­rink­da­mas ab­do­mi­na­li­nę chi­rur­gi­ją, se­kė­te tė­čio Ri­man­to Bau­šio pė­do­mis...
- Tik­rai taip, ma­no tė­tis yra pil­vo chi­rur­gas. Man pa­si­se­kė, nes va­sa­ro­mis su juo at­lik­da­vau prak­ti­kas, dir­bau slau­gy­to­jo pa­dė­jė­ju ope­ra­ci­nė­se, tad ma­čiau vi­są chi­rur­gi­nę kas­die­nio dar­bo vir­tu­vę. Man vi­suo­met at­ro­dė, jog tai - pla­ti ir įdo­mi me­di­ci­nos sri­tis, gy­dan­ti di­de­lį spek­trą li­gų. Be to, ši sri­tis tu­ri ben­drą chi­rur­gi­jos ža­ve­sį dėl di­na­mi­kos ir grei­to re­zul­ta­to, kai pa­cien­tas at­vyks­ta ser­gan­tis, o na­mo iš­lei­džia­mas jau svei­kas ar­ba sveiks­tan­tis. Ab­do­mi­na­li­nė chi­rur­gi­ja de­ra su ma­no bū­do sa­vy­bė­mis, man pa­tin­ka grei­tai pa­sie­kia­mas re­zul­ta­tas.
Tė­tis bei ki­ti ko­le­gos ma­ne jau se­niai įspė­jo, kad ši pro­fe­si­nė kryp­tis tik­rai su­dė­tin­ga, rei­ka­lau­jan­ti emo­ci­nių re­sur­sų. Bet jis, tu­rė­da­mas jau di­de­lę dar­bo pa­tir­tį, ne­no­rė­tų keis­ti sa­vo sri­ties į ki­tą.

- O pa­ta­ri­mų iš tė­čio gau­na­te?
- Be abe­jo­nės. Su­si­ti­kę ne­re­tai ap­ta­ria­me įvai­rias kli­ni­ki­nes si­tu­a­ci­jas, nau­jas gy­dy­mo ten­den­ci­jas, stra­te­gi­jas. Bū­na, kad dis­ku­tuo­jant po­žiū­riai ir iš­si­ski­ria, bet man sma­gu, kad šei­mo­je yra toks ar­ti­mas žmo­gus, dir­ban­tis to­je pa­čio­je sri­ty­je, ir vi­suo­met tu­riu ga­li­my­bę kreip­tis pa­ta­ri­mo. Kol kas kon­ku­ren­ci­jos iš tė­čio pu­sės ne­jau­čiu ir jam dar ne­si­jau­čiu kon­ku­ren­ci­ją su­da­ran­tis. (Šyp­so­si.). O ir ben­drai ne­ma­nau, kad chi­rur­gi­jo­je ver­ta kon­ku­ruo­ti. Tai - pro­fe­si­ja, ku­rio­je re­zul­ta­tą ga­li pa­siek­ti tik dirb­da­ma kar­tu su ko­man­da.

- Ir taip ne­leng­va chi­rur­go pro­fe­si­ja, at­ro­do, ta­po dar ir pa­vo­jin­ga tei­siš­kai. Įvy­kus ne­lai­mei, tei­sia­mas gy­dy­to­jas... Tai ne­ver­čia su­dve­jo­ti kar­je­ros pa­si­rin­ki­mu?
- To­kie at­ve­jai yra skau­dūs chi­rur­gų ben­druo­me­nei. Di­džia­jai dau­gu­mai chi­rur­gų su­si­da­rė įspū­dis, jog dir­da­mi kas­die­nį dar­bą ri­zi­kuo­ja­me bū­ti pa­trauk­ti bau­džia­mo­jon at­sa­ko­my­bėn, pra­ras­ti dar­bą, prak­ti­ką. Nė­ra nė vie­no chi­rur­go, ku­ris ei­da­mas ope­ruo­ti tu­rė­tų in­ten­ci­ją pa­kenk­ti pa­cien­tui. By­li­nė­ji­ma­sis tarp gy­dy­to­jo ir pa­cien­to yra prak­ti­kuo­ja­mas Va­ka­rų ša­ly­se, o ka­dan­gi Lie­tu­va - va­ka­rė­jan­ti vals­ty­bė, rei­kia tu­rė­ti min­ty­je, kad bus ir ne­ma­lo­nių pa­da­ri­nių. Ta­čiau mū­sų tei­si­nė sis­te­ma tu­rė­tų už­tik­rin­ti, kad pro­fe­si­nės klai­dos nė­ra da­ro­mos ty­čia ar ne­ky­la dėl gru­baus ap­lai­du­mo ir tuo­met gy­dy­to­jas ne­tu­rė­tų už jas at­sa­ky­ti pa­gal bau­džia­mą­ją tei­sę. Tai tu­rė­tų bū­ti spren­džia­ma ci­vi­li­zuo­čiau.
At­ve­jai, kai tei­sia­mi me­di­kai, ne­su­tei­kia sau­gu­mo jaus­mo, bet, ne­pai­sant to, aš kar­je­ros pa­si­rin­ki­mu ne­su­dve­jo­jau.

- Re­zi­den­tū­ro­je ten­ka ne­ma­žas krū­vis – mo­ky­tis ir dirb­ti vie­nu me­tu. Spė­ja­te su­sek­ti vi­sas chi­rur­gi­jos ak­tu­a­li­jas, nau­jie­nas?
- Di­de­lę lai­ko da­lį in­ves­tuo­ju į mo­ky­mo­si pro­ce­są ir ste­biu, ką chi­rur­gi­jo­je pa­sie­kė šian­die­nis moks­las. Tie­sa, gi­lin­tis į tai ten­ka ne dar­bo me­tu, o lais­vu lai­ku. Ta­čiau man ir dau­gu­mai ko­le­gų chi­rur­gi­ja nė­ra tik dar­bas ar pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nis, o gy­ve­ni­mo bū­das. Daug jau­nų ko­le­gų lais­vu lai­ku gi­li­na­si į sa­vo sri­tį pa­pil­do­mai, ypač, jei­gu tu­ri am­bi­ci­jų su­kur­ti ge­rą pa­grin­dą kar­je­rai. Tuo ir guo­džiuo­si – ne aš vie­nas toks.

- Kar­tais re­zi­den­tai juo­kau­ja, jog mo­ky­da­mie­si apie tam tik­ras li­gas vi­so­mis jo­mis ir per­ser­ga...
- Man taip nie­ka­da ne­bu­vo, bet tik­riau­siai dėl to, kad au­gau me­di­kų šei­mo­je. Apie li­gas klau­siau­si nuo ma­žu­mės, tad man ne­bu­vo ži­nių šo­ko stu­di­juo­jant. Ne­iš­gy­ve­nau vi­so­mis li­go­mis ser­gan­čio re­zi­den­to sin­dro­mo.

- As­me­ni­niam gy­ve­ni­mui lai­ko lie­ka?
- Lie­ka, spė­jau jau ir šei­mą su­kur­ti, duk­ry­tei jau vie­nuo­li­ka mė­ne­sių. Kaip tik da­bar fo­ne ir siau­tė­ja tas ma­no au­gan­tis as­me­ni­nis gy­ve­ni­mas. Da­bar lais­va­lai­kį ski­riu šei­mai, se­niau ras­da­vau lai­ko ir spor­tui. Sa­ky­čiau, man pa­si­tei­si­na ta tai­syk­lė, kad kuo dau­giau vis­ko vei­ki, tuo dau­giau ir spė­ji gy­ve­ni­me.    

 Dosjė:

• Iš­si­la­vi­ni­mas: 2019m. – me­di­ci­nos dok­to­ran­tū­ros stu­di­jos, VU MF. Nuo 2016 m. – Ab­do­mi­na­li­nės chi­rur­gi­jos re­zi­den­tū­ra, VU MF.
• 2017–2018 m. – kli­ni­ki­nis ir moks­li­nis ben­dra­dar­bis, Gra­co me­di­ci­nos uni­ver­si­te­tas, Pil­vo ir Transp­lant-chi­rur­gi­jos cen­tras.
• Nuo 2017 m. – Eu­ro­pos chi­rur­gų on­ko­lo­gų drau­gi­jos, Jau­nų­jų chi­rur­gų ir Alum­nų klu­bo at­sto­vas Lie­tu­vai.
• Nuo 2016 m. – lek­to­rius,VU MF, Pa­to­lo­gi­jos, teis­mo me­di­ci­nos ir far­ma­ko­lo­gi­jos ka­ted­ra.