Aplankė globos skyrių
 
Alytuje veikiantis medicininės reabilitacijos ir sporto centras – vienintelis toks Lietuvoje. Čia po vienu stogu sujungtos medicininės priežiūros, sporto ir socialinės globos paslaugos.
 

„Pas mus žmogus gali atvykti į slaugą, iš slaugos – į globą, ir jam nereikia niekur kitur važiuoti. Jis visą laiką lieka tarp tų pačių sienų ir žmonių, kurie jį pažįsta“, – sako beveik šimto darbuotojų kolektyvui vadovaujanti Alytaus medicininės reabilitacijos ir sporto centro direktorė Irma Maskeliūnienė.

 
Penktadienį centro direktorė sulaukė svarbaus vizito – globos skyriuje pirmą kartą apsilankė socialinės apsaugos ir darbo ministrė Jūratė Zailskienė. Lydima alytiškės Seimo narės, Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkės Jurgitos Šukevičienės, ministrė turėjo galimybę įvertinti globos paslaugų kokybę ir pabendrauti su gyventojais.
 
Skyriuje įrengti trisdešimt devynias vietas turintys šviesūs, erdvūs kambariai – nuo vienviečių iki keturviečių, visuose veikia atskiri sanitariniai mazgai. „Žmogaus orumas prasideda nuo privatumo“, – ekskursijos metu svečiams pasakojo I.Maskeliūnienė.
 
Pasak vadovės, visos vietos trijų aukštų pastate užpildytos. Nors mieste atsidarė naujų globos namų, žmonės kantriai laukia metus ar pusantrų, kad patektų į šį centrą. „Siūlome kitas įstaigas, aiškiname, kad teks palaukti. O jie sako: ne, norime tik pas jus“, – šypsojosi I.Maskeliūnienė.
 
Ministrės aplankyta devyniasdešimt trejų Ona čia gyvena beveik devynerius metus. „Labai gera, jauku, darbuotojai rūpestingi. Ko dar reikia?“ – dalinosi ji.
 
Tokio paties amžiaus Marytė, išvydusi Jurgitą Šukevičienę, susigraudino: „Kaip malonu, kad mūsų nepamirštate, aplankote.“ Seimo narė prisiminė, kad Marytė tokia visada – šilta ir dėmesinga: Šv. Valentino dieną ji apėjo visus ratu sėdinčius draugus ir kiekvienam prisegė po raudoną širdelę. „Ji čia kaip saulė“, – gražių žodžių negailėjo J.Šukevičienė.
 
Tapytojos Genutės kambarys priminė galeriją: ant sienų, palangių ir spintelių rikiuojasi paveikslai. Tiesa, dalį kūrinių ji jau išdalijo darbuotojams ir kitiems gyventojams. „Kūryba man atneša daug kasdienio džiaugsmo“, – sakė Genutė, o ministrė neslėpė nuostabos ir palinkėjo menininkei kūrybinės sėkmės.
 
Labiausiai svečius sujaudino pažintis su Juliumi ir Janina, kurie ką tik persikėlė iš slaugos skyriaus į globą. Juliui – šimtas, jis buvęs mokyklos direktorius – žvalus, domisi pasaulio įvykiais ir labai džiaugiasi, kad žmona – čia pat, vos poros žingsnių atstumu. Kaip pats sako, tai – paskutinė jų stotelė, todėl brangina kiekvieną dieną, kurią gali praleisti šalia savo gyvenimo meilės. „Tu mano karalienė“, – kasdien žmonai primena Julius, graudindamas čia dirbančius socialinius darbuotojus.
 
„Praėjusią savaitę susidūrėme su situacija: abu – vyras ir žmona – slaugos skyriuje, abu pateikę prašymus į globą. Žmonai atėjo eilė, o vyrui dar reikia laukti. Bet mes negalime iškelti žmonos be vyro – tai reikštų juos išskirti paskutiniais gyvenimo metais. Deja, įstatyme šeimos prioriteto nėra“, – komentavo I.Maskeliūnienė. Logika, anot centro vadovės, atrodytų, paprasta: kaip vaikui lengviau patekti į mokyklą, kurioje jau mokosi brolis ar sesuo, taip ir ilgus dešimtmečius kartu gyvenusi pora neturėtų būti skiriama dėl eilių tvarkos.
 
J.Zailskienė patikino, kad pastabą apie šeimos prioritetą išgirdo: „Todėl ir važiuojame, ir klausome – tokie praktikos balsai mums labiausiai reikalingi.“
 
Anot ministrės, Vyriausybė rengiasi iš esmės pertvarkyti ilgalaikės priežiūros sistemą: trumpalaikė ir ilgalaikė globa turėtų susijungti į vieną grandinę, kad žmogui nereikėtų blaškytis tarp eilių, o reikalinga pagalba pasiektų laiku. „Norime, kad atsitikus bėdai žmogus iš karto gautų tokią paslaugą, kokios jam reikia, o ne mėnesius klaidžiotų po sistemas ir lauktų keliose eilėse“, – kalbėjo ministrė.
 
Ji pripažino, kad reforma sudėtinga – kelios Seimo kadencijos jos taip ir neįveikė. Visgi naujoji sistema turėtų pradėti veikti jau 2027 metais.


 
Randa progų švęsti
 
Ekskursija užsibaigė erdvioje globos skyriaus renginių salėje – čia vyksta koncertai, šventės, pamaldos, šurmuliuoja kasdienybė.
 
Socialinė darbuotoja ir globos administratorė Renata Krikščiūnienė pasakojo, kad progų švęsti niekada netrūksta. „Švenčiame viską: gimtadienius, vardadienius, Vandens dieną, Žemės dieną, – juokėsi ji. – Pernai surengėme Helovino šventę – niekas neprieštaravo ir puošėsi kaip tik mokėjo.“
 
„Jei pasitaiko tokia diena, kai tenka sėdėti prie dokumentų ir jokių veiklų gyventojams neorganizuojame, ateina patys: o šiandien nieko nebus? Tada jaučiame kaltę ir bent kavos nubėgame kartu išgerti“, – pasakojo R.Krikščiūnienė.
 
Vien pernai per metus globos namuose surengta keturiolika koncertų – atvyksta ir jaunimo kolektyvai, ir folkloro ansambliai, ir atlikėjai iš miesto. Retkarčiais darbuotojai atsiveža savo augintinius – senjorai jų laukia ne mažiau nei koncertų. Kartais gyventojai išvažiuoja ir patys: pernai lankėsi žirgyne, dalyvavo žirgų terapijoje.
 

„Veiklų tikrai netrūksta. Bet kartais svarbiausia ne pati veikla, o bendrystė, pasikalbėjimas, pabuvimas kartu. Čia užsimezga nuoširdžios ir gilios draugystės“, – teigė socialinė darbuotoja ir globos administratorė Renata Krikščiūnienė.

 
Ne vienoje globos skyriaus šventėje dalyvavusi Seimo narė J.Šukevičienė šią įstaigą puikiai pažįsta – kadaise ją kuravo, eidama Alytaus miesto savivaldybės vicemerės pareigas. „Jeigu ateitumėte bet kada, be išankstinio susitarimo, viską rastumėte lygiai taip pat kaip šiandien. Galbūt tik būtų daugiau triukšmo ir gyvybės, nes čia kasdien kas nors vyksta. Žmonės gyvena kaip šeimoje, vieni kitus pažįsta, vieni kitais rūpinasi. Ir ta informacija apie centrą sklinda ne per reklamą, o iš lūpų į lūpas – kaip patirtis“, – sakė Seimo narė.
 
Įspūdžio neslėpė ir ministrė J.Zailskienė: „Tai – aukšto lygio įstaiga. Kiekvienai socialinei įstaigai linkėčiau tokio vadovės ir kolektyvo požiūrio į savo darbą ir žmones.“
 
Ministrė prabilo ir apie platesnį kontekstą: „Lietuvoje mokyklos užsidaro, o globos namai atsidaro – ir tai nėra gerai. Socialinės globos paslaugos stacionare valstybei kainuoja pigiau nei priežiūra namuose, tačiau svarbiausia ne kaina, o kokybė. Kartais artimieji neturi laiko, neįvertina, kad žmogų reikia išvežti į lauką, palaikyti morališkai. O čia dirba žmonės, kurie atsiduoda visa širdimi, – kalbėjo J.Zailskienė. – Matau daug nuoširdžių ir atsakingų žmonių – pasitvirtino viskas, ką apie šią įstaigą buvau girdėjusi anksčiau.“


 
Iššūkiai užgrūdino
 
Šešerius metus sėkmingai centrui vadovaujanti I.Maskeliūnienė prisimena, kad pirmieji mėnesiai pareigose pareikalavo daug vidinių ir išorinių pastangų. Pirmąją savo darbo dieną ji rado susipriešinusį kolektyvą, į atskiras grupuotes pasidalijusius ir tarpusavyje konfliktuojančius darbuotojus.
 
Anot jos, tuomet tvyrojo nepasitikėjimo atmosfera, darbuotojai jautėsi nepastebėti, dalis jų buvo praradę motyvaciją ir tikėjimą pokyčiais. Ji prisimena, kad teko ne tik gilintis į formalius skundus, bet ir skirti daug laiko individualiems pokalbiams, aiškinantis ilgai kauptas nuoskaudas, nesusikalbėjimą ir vaidus tarp kolegų.
 
„Auginau mažus pametinukus – mane sunku buvo kuo nors išgąsdinti“, – juokiasi I.Maskeliūnienė.
 
O iššūkiai tęsėsi. „Praėjus vos mėnesiui nuo darbo pradžios, Alytuje kilo padangų perdirbimo gamyklos gaisras ir visą įstaigą teko evakuoti. Gyventojus su slaugos įranga ir medikamentais per kelias valandas išvežiojo po miestą – priglaudė buvusi sporto mokykla, globos namai, socialinių paslaugų centras. Talkon atskubėjo kariuomenė, savivaldybė, „Kautros“ autobusai. Vos kolektyvas sugrįžo į savas patalpas, prasidėjo pandemija“, – sunkų etapą prisimena I.Maskeliūnienė, bet šypsosi: šiandien tai jau praeitis.
 
Per pastarąjį penkmetį įstaiga pasikeitė neatpažįstamai: atnaujinta įranga, išaugę pacientų srautai, susidarė ilga norinčiųjų dirbti eilė.
 
„Darbuotojų kaita pernai tesiekė keturis procentus – dalis darbuotojų tiesiog išėjo į pensiją. O norinčių ateiti netrūksta: skambina iš aplinkinių gydymo įstaigų ir klausia, ar neatsirado laisva vieta – ateitų iš karto“, – pasakoja centro direktorė.
 
Vadovaujant I.Maskeliūnienei, reabilitacijos srautai išaugo šešiskart. Didžiąją dalį įrangos centras atnaujino savivaldybės Visuomenės sveikatos rėmimo specialiosios programos lėšomis, o pernai įsigijo ir elektrinį automobilį, pritaikytą vežti du neįgaliųjų vežimėlius ir gulintį pacientą.
 
Siūlo platų paslaugų spektrą
 

Šiandien Fizinės medicinos reabilitacijos skyriuje per dieną sulaukiama mažiausiai šešiasdešimties pacientų, atvykstančių net iš Trakų ir Vilniaus rajono, o eilės į pradinę reabilitaciją siekia keturis mėnesius. „Mūsų procedūrų spektras platus, ir žmonės tai žino, – sako skyriaus administratorė Raimonda Tocionienė. – Iš tiesų galėtume priimti ir daugiau pacientų, tačiau mus jau riboja ligonių kasos limitas.“

 
Populiariausios procedūros, anot specialistės, vyksta vandenyje: kineziterapija baseine, povandeninis masažas. „Mėgstamas ir sapropelio purvas, ypač reumatologinių ligų atvejais – organinių medžiagų jame susikaupę per šimtus ar net tūkstančius metų. Sapropelis veikia kompleksiškai – terminiu ir organiniu pobūdžiu“, – pasakoja R.Tocionienė.
 
Skyriaus kolektyvas džiaugiasi atnaujinta fizioterapijos kabineto aparatūra: žemo dažnio magnetai malšina uždegimą ir skausmą, Bemerio aparatas aktyvina kraujotaką, hidrosanas gydo šviesa, kompresinė terapija ir elektroterapija padeda atsigauti po traumų, kovoti su skausmu, stiprinti nusilpusius raumenis.
 
„Visų mėgstamiausia – sauso hidromasažo lova. Žmogus atsigula ant patogios lovos, kurios gulimoji dalis pagaminta iš specialios medžiagos, padedančios pacientams atsipalaiduoti ir jaustis taip, lyg plūduriuotų ant vandens. Integruotos aštuonios automatiškai nustatytos programos leidžia masažuoti visą kūną, tik viršutinę arba tik apatinę kūno dalis arba sutelkti dėmesį į tam tikras sritis: kaklą, nugarą, apatinę nugaros dalį, sėdmenis, kojas.
 
Aparatas išmanus – pats nuskaito paciento ūgį, prisitaiko prie kūno ir kiekvienai zonai parenka skirtingą intensyvumą. Pernai lova „dirbo“ be perstojo – vienas pacientas išeina, kitas jau laukia“, – šypsosi R.Tocionienė.
 
Anot administratorės, skyriuje besilankančių pacientų amžius svyruoja nuo penkerių iki devyniasdešimties: mažieji dažniausiai ateina su laikysenos sutrikimais ir skolioze, vyresni – su lėtiniais negalavimais ar po traumų.
 

Reabilitologė Violeta Valinskienė pastebi neraminančią tendenciją, kad nugaros problemos sparčiai jaunėja: „Sėdimas darbas, nepakankamas judrumas – kasdienė mūsų realybė. Ateina vis jaunesni žmonės po stuburo išvaržų operacijų, kai kurie jau su metalinėmis konstrukcijomis. Mes apmokome, suteikiame žinių, bet žmogus turi ir pats dirbti namuose. Kineziterapija turėtų būti kaip kūno higiena – nuolatinė ir kasdieniška, o ne vienkartinis kursas.“

 
Neapsiriboja kūnu

Skyriuje dirba trys masažuotojai ir ergoterapeutė, kuri darbą su pacientu taip pat pradeda nuo masažo. Suaktyvinus rankų kraujotaką, pereinama prie smulkiosios motorikos lavinimo. „Sveikam žmogui paimti daiktą dviem pirštais – niekai, o pacientui po traumos tai gali būti tikras iššūkis“, – teigia R.Tocionienė.
 
Reabilitacija apima ne tik kūną: emocinę pagalbą įstaigoje teikia du medicinos psichologai. Kabinete tvyro aromaterapijos kvapai, stovi masažinis fotelis. Čia taikoma ir „Alpha-stim“ terapija, kurios metu per ausų klipsus skleidžiamos alfa bangos ramina nervų sistemą ir gerina miego kokybę. „Pacientai pasakoja, kad stebimas teigiamas poveikis esant nemigai“, – pasakoja R.Tocionienė.
 
Stigma, anot jos, pamažu traukiasi. Jei anksčiau žmonės vengdavo ir bijodavo kreiptis psichologo pagalbos, šiandien pas specialistą drąsiai ateina ne tik suaugusieji, bet ir tėvai su vaikais – mokykliniai krūviai, nerimas, miego sutrikimai verčia pagalbos ieškoti vis jaunesnius pacientus.


 
Svarbiausia – žmogiškas ryšys
 
Slaugos skyriuje gydomi 58 pacientai, dar dvi vietos skirtos paliatyviajai slaugai. Skyriaus administratorė Giedrė Jezukevičienė savo komandą žino mintinai: septyniolika slaugytojų padėjėjų, trylika slaugytojų, kineziterapeutas, masažuotoja, du gydytojai, socialinė darbuotoja. Dauguma jų dirba kartu nuo 2002-ųjų.
 
„Kolektyvas beveik nesikeičia. O naujus žmones atrenku nuojauta – tiesiog pajuntu tą virpesį, kad žmogui nesvetima empatija, kad jis nori dirbti su vyresnio amžiaus žmonėmis, nebijo prisilietimo“, – šypsosi Slaugos skyriuje skyriaus administratorė Giedrė Jezukevičienė.
 
Vienas tokių darbuotojų – slaugos kineziterapeutas Skirmantas. Atėjęs praktikai, jis dirba čia jau trečius metus.
 
„Slaugos kineziterapija nuo reabilitacijos skiriasi ne tik krūviais – čia nemažą darbo dalį sudaro paprasčiausias pokalbis, kantrybė, žmogiškas ryšys. Kartais reikia žmogų tiesiog įkalbėti, kad norėtų tos procedūros, kad leistųsi mankštinamas“, – pasakojo Skirmantas.
 
Slaugos skyriaus gydytojai Audrius Čekanauskas ir Romutė Šukaitienė kasdien susiduria su sudėtingiausiais atvejais: senyvo amžiaus pacientai su daugybinėmis ligomis, onkologiniai atvejai, demencija.
 
„Pas mus patenka ne patys lengviausi ligoniai, – sako A.Čekanauskas. – Būna, kad pacientas atvyksta ne iki galo ištirtas, tada turime organizuoti tyrimus ligoninėje. Tik sulaukę aiškaus vaizdo galime dirbti tikslingai. Mums svarbu, kad kiekvienas žmogus gautų tinkamą pagalbą, net jei tenka papildomai pasistengti.“
 


Turi daugiau planų
 
Centras siūlo ne tik medicinines paslaugas – čia veikia dvi sporto salės ir dvidešimt penkių metrų baseinas. Didžiojoje salėje žaidžia Regionų krepšinio lygos moterų komanda, Alytaus krepšinio akademija ir įvairios įmonės bei organizacijos. Atnaujintoje mažojoje salėje reguliariai sportuoja žmonių su negalia sporto klubas „Alytupis“, atvyksta vaikų su negalia grupės iš mokyklos. Vadovė teigia nuo pat pradžių įtvirtinusi principą, kad sporto bazė nekomercinėmis valandomis darbo metu žmonėms su negalia turi būti prieinama nemokamai.
 
Nuo pat centro atidarymo sporto bazę pamėgo ne tik sportininkai, bet ir įvairių įmonių bei įstaigų darbuotojai, susiburiantys kartą ar kelis per savaitę jiems patogiu laiku – vieni nuomojasi salę krepšiniui ar tinkliniui, kiti ateina pasportuoti individualiai, treti renkasi sauną ir baseiną. Tiesa, pastarasis centro administracijai kelia didžiausią galvos skausmą.
 
„Baseinas veikia, juo naudojasi ir reabilitacijos pacientai, ir plaukikai, tačiau nuo pastatymo jis nė karto nebuvo renovuotas. Susidėvėjo vėdinimo ir šildymo sistema, visa infrastruktūra. Renovacijos projektas parengtas, sąmata siekia beveik keturis šimtus tūkstančių eurų. Ieškome finansavimo kelių. Jei nerasime, darysime po truputį savo jėgomis“, – pasakoja I.Maskeliūnienė.
 
Planų vadovė turi ir daugiau: netrukus bus tvarkoma automobilių stovėjimo aikštelė, toliau atnaujinama įranga.
 
„Tokioje didelėje įstaigoje darbas niekada nesibaigia – vos sutvarkai vieną kampą, jau reikia grįžti prie kito. Bet labiausiai motyvuoja čia dirbantys žmonės. Kai matai, kaip kolektyvas atsakingai tvarko savo sritis, kai patys siūlo idėjas ir nori tobulėti – rankos pačios kyla daryti daugiau“, – tikina vadovė.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!