- Ministre, esate kilusi iš Utenos, ten mokyklą baigėte, o kaip nutiko, kad po studijų apsigyvenote Prienuose?
 
- Utenoje baigiau vidurinę mokyklą, įstojau į Vilniaus universitetą ir į mūsų kursą atėjo dvejais metais vyresni vyrukai, kurie baigė dvejų metų tarnybą armijoje. Jie tuo metu taip pat buvo pirmakursiai. Taip pirmame kurse susipažinau su būsimu vyru, mes susituokėm ir po universiteto baigimo gavom paskyrimą į Birštoną. Ten gyvenom 12 metų ir po to persikėlėm į Prienus, esančius už maždaug 6 kilometrų.
 
- Kaip jautėtės visiškai naujame krašte?
 
- Man ten labai patiko. Įsivaizduokite: atvažiuoji į kraštą, kur neturi nei giminių, nei draugų, nei senelių, nei brolių, nei seserų – nieko. Tu atvažiuoji su tuščiu lapu ir tau tas kraštas suteikia galimybę, tave šiltai priima. Čia mane ir Seimo nare vienmandatėje apygardoje žmonės išrinko. Man tai daug reiškia.
 
- Iš Jūsų „Facebook“ paskyros matyti, kad dalyvaujate daugelyje šio krašto renginių, aktyviai palaikote ryšius su bendruomene. Tai yra daugiau laisvalaikio pomėgis, ar politiko duona?
 
- Man visada patiko bendrauti su žmonėmis. Vieniems tai sunku, o man palaikyti nuoširdų pokalbį, domėtis – jokia problema. Iš kitos pusės, bendravimas su žmonėmis politikui yra tiesiog lobis: tu išsigrynini aktualias problemas, pamatai, kas yra, ko reikia, kokiomis mintimis žmonės gyvena. O jie, patikėkit, viską atvirai pasako, kas negerai, nepataikauja.
Dirbdama savivaldybės administracijos direktore sulaukdavau žinučių ir per socialinių tinklų susirašinėjimo programėles: kažkur lempa nebedega, kažkur kelias nesutvarkytas. Gauni indikacijas ir ieškai sprendimų.
Bet taip buvo ne visada. Tuo metu, kai gyvenau Birštone, ir vėliau, kai su darbais važinėjau į Kauną, kur dirbau kryžiažodžių žurnalų redaktore, aš iš esmės nepažinojau vietinių žmonių. Bendraudavom artimame draugų rate, su kuriais ir šiandien santykius palaikome.
 
- Jūs užauginot du sūnus, dabar jau yra ir būrys anūkų. Kaip sekasi močiute būti?
 
- Močiute gal ir nelabai sekasi būti. (Juokiasi.) Vyresnėlis sūnus su šeima gyvena Briuselyje, taigi bendraujam nuotoliu, o gyvai susitinkame kokius 4-6 kartus per metus. Jaunėlis gyvena netoli Kauno. Tai mes visi bendraujame, bet ta tikrąja močiute būti... Aš esu tikrai normali močiutė, bet gal tokia truputį pasiutusi (Juokiasi.)


 
- Ką turit omenyje?
 
- Na, mes su anūkais: su Mykolu, su Aurora daugiau padiskutuojam, debatuojam. Jie dabar yra tokio amžiaus, kai nori debatuoti, nori, kad jų nuomonė būtų išgirsta.
 
- Kuris iš anūkų labiausiai charakteriu panašus į jus?
 
- Aurora, nes ji yra tokia, kokią aš save pamenu vaikystėje: ir užsispyrusi, ir padūkusi, tokiomis blizgančiomis akimis.
Tiesa, sūnūs vaikystėje irgi buvo pasiutėliai: mokėsi gerai, bet per pertraukas paišdykaudavo, todėl kaip mamai yra tekę raudonuoti. Kartą teko vienos mergaitės bliuzoną skalbti, nes mano vaikas ją vijosi, o mergaitė parkrito į balą. Jos mama atnešė mokytojai megztinį ir pasakė, kad tegul berniuko mama dabar jį išskalbia, nes drabužis brangus. Sakau, gerai, mokytoja, išskalbsiu aš tą megztinį ir taip problema išsisprendė.
 
- Žiūrint į jūsų biografiją į akis krenta daug pomėgių: ir daug skaitot, ir keliaujat, savanoriaujat, domitės debatais, istorija, dainuojat. Ar tebedainuojat folkloro ansamblyje „Raskila“?
 
- Folklore jau nebedainuoju todėl, kad tiesiog laiko nebeturiu. Nustojau gal likus dvejiems trejiems metams iki Seimo rinkimų. Nuo universiteto laikų padainuodavom tokiomis grupelėmis, o po to, kai persikėliau į Birštoną, ten kaip tik susikūrė naujas ansamblis „Raskila“ ir jame aš tikrai ilgai dainavau, šokau. Ir būdama Prienų savivaldybės administracijos direktore dainavau. Man ši veikla yra artima, bet dabar tiesiog fiziškai nebeturiu laiko.
Mūsų abiejų su vyru galva pramušta dėl kelionių po Europą automobiliu. Mano vyrui patinka vairuoti. Mes taip keliauti pradėjome, kai mūsų mažajam sūnui buvo gal septyneri metai, nes norėjome pažinti Europą. Tai toks kelionių žanras, kuriuo tu susergi. Aš be to jau nebegaliu.
Pirmąkart keliavome į Prahą. Po to sekė Slovakija ir taip po truputėlį pradėjome važinėti. Sakyčiau, kad šį pomėgį man pačiai tėvai įskiepijo. Tėtis turėjo „Moskvič“ automobilį, į kurį mus, tris vaikus, susisodindavo – taip mes ir iki Gruzijos esam nuvažiavę, iškylavom su palapinėmis.
Ir šiandien, kai atsisėdu į automobilį, pajudu iš kiemo ir suprantu, kad man prasidėjo atostogos. Kelionės automobiliu manęs nė kiek nevargina. Mes keliaudami daug šnekamės, kartu daug pamatom, maršrutus, kurie mums labiau patinka, pasidėliojam.


 
- Jūsų šeima labiau mėgsta atostogas leisti gamtoje, kalnuose, ar visgi Europos didžiųjų miestų link traukiat?
 
- Mums gal pažintinės kelionės artimesnės. Aišku, mėgstam ir gamtą, kalnus, jūrą, bet norim pajusti ir tą istoriją, architektūrą: tuos visus dalykus, kurie formavo mūsų civilizaciją, nes visa tai labai svarbu. Na, ir dar vynininkystė kažkiek domina...
 
- Labai netradicinis pomėgis. Kaip jį atradot?
 
- Nežinau, ar čia reikia atskleisti (Šypsosi.), bet mano vyro mama gamino naminį vyną, o dabar ir mano vyras turi vynuogių lysvę ir pats gamina vyną. Tai mums kartu įdomu keliaujant pavažinėti, pasižiūrėti, pagilinti žinias apie vyno kultūrą. Juk viskas, kas yra saikinga ir kas turi gilias tradicijas, yra prasminga.


 
- Tačiau vynininkystei labiau tinkantys kraštai yra Europos Pietuose.
 
- Taip, bet jau yra vynuogių veislių, kurios puikiausiai prinoksta ir Lietuvoje. Bet tai daugiau vyro hobis, aš vynuogių derliaus nenurinkinėju – čia jo sritis.
 
- Kiek bekalbėtumėm apie jūsų pomėgius, laisvalaikį, viskas vienaip ar kitaip susiveda į istoriją. Šį dalyką studijavot ir universitete. Ar istorija mokykloje geriausiai sekėsi?
 
- Man mokykloje geriausiai sekėsi matematika, fizika. Istorija man šiaip buvo įdomu, skaičiau knygas apie skitų kultūras, archeologiją. Kai atėjo laikas rinktis specialybę, manęs matematikos mokytoja prašė stoti į matematiką, chemikė – į chemiją, nes aš į respublikines olimpiadas važiuodavau. Ir aš staiga pasakiau, kad stosiu į istoriją, nes noriu būt archeologė. Tai mano matematikė, žinokit, vos nuo kėdės nenukrito, bet aš kaip pasakiau, taip ir padariau: įgijau šitą specialybę, esu kasinėjusi ir prie Vilniaus Žemutinės pilies, ir Kernavėje, ir Šventojoje. Man tai patiko, bet po to tiesiog atsitiko gyvenimas, atsirado šeima ir pasirinkau važiuoti dirbti į mokyklą.
Bet niekada savo pasirinkimų nesigailėjau, nes istorija, politika, visuomenės mokslai tau duoda supratimą, matymą, vertinimą, sudeda taškus ant i ir formuoja pasaulėžiūrą.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!