Remiasi menama fronto linija
 
Naujai paskirtas sveikatos apsaugos viceministras S.Krunkaitis negalėjo atskleisti, kurios dvidešimt trys šalies gydymo įstaigos yra įtrauktos į minėtą sąrašą ir bus ruošiamos veikti ekstremalių situacijų bei karo atveju. Mat tai –riboto naudojimo informacija.
 
„Remiamės menama fronto linija – kalbame apie sieną su Kaliningrado sritimi, Baltarusija, – ir kariniais parametrais. Pavyzdžiui, artilerijos šūvis siekia trisdešimt keturiasdešimt kilometrų. Vadinasi, ta vieta nėra tokia saugi, kaip teritorija, kuri nuo menamo fronto yra už šešiasdešimt septyniasdešimt kilometrų. Pagal šį ir kitus kriterijus esame išgryninę gydymo įstaigas, kurios būtų santykinai saugesnės dirbti civiliams medikams“, – aiškino S.Krunkaitis.
 
Pasak viceministro, šalyje yra numatytos penkios organizuojančios ligoninės, tarp jų – ir universitetinės. Pastarosios ne tik patenka į minėtų dvidešimt trijų ligoninių sąrašą, bet joms patikėta kartu organizuoti veiklą regionuose. Kitos šalies gydymo įstaigos ekstremalios situacijos metu taip pat neužsidarys – jos veiks įprastu režimu, tik pagal aplinkybes, kurias diktuos konkreti situacija ir kariuomenė.
 
Kaip teigia S.Krunkaitis, atrinktoms gydymo įstaigoms pagrindinis reikalavimas – kad šios būtų pajėgios dirbti autonomiškai. Kitaip tariant, turėtų atskirus elektros šaltinius, vandens gręžinius, nuotėkų sistemą, langų balistinę apsaugą, būtų apsirūpinusios medicininėmis dujomis – deguonimi, azotu. Kaip rodo kariaujančių šalių patirtis, saugiausia ekstremalios situacijos metu ligoninės veiklą perkelti į rūsius.
 

„Esame pravažiavę nemažai įstaigų, tad atrinktos dvidešimt trys tikrai buvo patikrintos, apžiūrėtos, pačiupinėtos. Dažnu atveju rūsius tiesiog reikia išsivalyti nuo užkrautų šiukšlių. O jeigu esama prie pat pasienio, turbūt nereikia daug investuoti į ligoninės pastatą ir jį versti bunkeriu – tai būtų nesąmonė“, – įsitikinęs sveikatos apsaugos viceministras Skirmantas Krunkaitis.

 
SAM skaičiavimais, investicijos į atrinktas gydymo įstaigas sieks šimtus milijonų eurų. Dalis lėšų bus skiriama iš Gynybos fondo, dalį tikimasi gauti iš šalių partnerių fondų, europinių lėšų.
 
Investuos į medikų mokymus
 
Greta investicijų į infrastruktūrą gydymo įstaigoms keliama ir daugiau reikalavimų. Vienas tokių – ligoninės turi būti pasirengusios dirbti pagal NATO veikimo algoritmus. Ką tai reiškia? Pirmiausia, viceministro teigimu, gydymo įstaigų veikla, priklausomai nuo situacijos ir fronto linijos, būtų skirstoma į roles. Pavyzdžiui, rolė 1 būtų prie bataliono esantis mažas medicinos vienetas, kuriame, civiline kalba šnekant, būtų teikiamos šeimos gydytojo paslaugos. Rolė 2 atitiktų rajono ligoninę, o rolė 3 – respublikinę arba universitetinę ligoninę.
 
Dirbant ekstremaliomis sąlygomis keistųsi ir gydytojų darbas. „Pavyzdžiui, atsiranda sąvoka „nebaigtinė chirurgija“, kuri nėra naudojama medikų kasdienybėje. Kalbama apie tai, kad turi greitai sutvarkyti problemą ir stabilizuotos būklės pacientą pervežti į kito lygio ligoninę, kur operacija ar gydymas būtų užbaigtas“, – niuansus dėstė S.Krunkaitis.
 
Medikams (Lietuvoje yra 40 tūkst. medikų, iš jų – 13 tūkst. gydytojų) skirti mokymai skaidomi į kelias dalis. Pirmoji – medicinos studentai, kurie ateityje įsilies į sveikatos sistemą. Tad šiuo metu keičiamos studijų programos, kad reikiamos kompetencijos dirbant karo atveju būtų įgyjamos jau studijuojant. Antroji grupė – dirbantys medikai. Pastarųjų mokymai taip pat bus skaidomi pagal konkrečias specialybes. Mokymai būtų finansuojami iš Gynybos fondo, taip pat šioms reikmėms bus atriekta dalis lėšų nuo kitų SAM suplanuotų mokymų, kurie, ministerijos teigimu, šiuo metu nėra prioritetiniai. Bendra mokymams skirta suma galėtų siekti apie 16 mln. eurų. Kaip pabrėžė viceministras, mokymai nebūtų vienkartiniai – jie būtų organizuojami periodiškai, idant medikai ne tik įgytų, bet ir gebėtų išlaikyti darbo ekstremalių situacijų metu kompetencijas.
 
Tik kokia tikimybė, kad išaušus dienai X į darbą ateis visi apmokyti medikai? „Dėl to mes ir atliekame skaičiavimus, kad ne visi medikai tikrai ateis į darbą, ir tai yra normalu. Bet mums reikia sudaryti sąlygas, kad jie kiek įmanoma labiau norėtų ateiti į darbą ir jaustųsi saugūs. O tam reikia ligonines kelti po žeme“, – tikino S.Krunkaitis.
 
Keltųsi į požemius
 
Viena įstaigų, kuri ruošiasi dirbti ekstremalių situacijų metu – Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikos. Pasirengimo ekstremalioms situacijoms tarnybos vadovas prof. Andrius Klimašauskas „Lietuvos sveikatai“ aprodė klinikų rūsius, į kuriuos būtų galima karo atveju perkelti dalį gydymo paslaugų. Rūsių labirintas po klinikomis įspūdingas, slėptuvės plotas siekia 200 kv. metrų. Rūsiai suremontuoti, išdažyti, čia įvesta elektra. Patogu tai, kad iš rūsių veda keli išėjimai į lauką, per kuriuos būtų paprasčiau evakuoti pacientus.
 
„Patalpos pritaikytos sėdinčiam, stovinčiam pacientui, tam tikra prasme ir gulinčiam. Ar pritaikytos kritinės būklės ligoniui? Atsakymas šiandien būtų neigiamas, nes nėra atvesto deguonies, kuris yra būtinas intensyvios terapijos pacientui“, – vesdamas požemio labirintais kalbėjo Santaros klinikų profesorius.
 
Iš pirmojo aukšto rūsiai pasiekiami laiptais arba liftais. Jei nelaimės atveju pastate dingtų elektra ir liftai nebeveiktų, pacientus medikams tektų į rūsį gabenti neštuvais.
Eidamas pro pirmame aukšte esantį intensyviosios terapijos skyrių A.Klimašauskas tikino, kad nelaimės atveju prie deguonies ir gyvybinius parametrus matuojančių prietaisų prijungti sunkios būklės pacientai saugumo sumetimais būtų tiesiog išstumiami į koridorių, kur nėra langų.
 
Slėptuvė, anot profesoriaus, apsaugota nuo tiesioginių raketos smūgių, tad ten nelaimės atveju būtų perkeliamos operacinės, įrengiamos intensyvios terapijos pacientų palatos. Santaros požemiuose būtų įrengta ir gimdykla.
 
„Patalpas turime, aparatūrą iš esmės turime, – vardijo A.Klimašauskas. – Kritiniams aparatams daug elektros nereikia, ligoninė apsirūpinusi generatoriais. Ko trūksta – tai atskirai išvesto vandens, nes šiuo metu naudojamės miesto tinklų vandentiekiu. Bet turime talpas techniniam vandeniui, turime geriamą vandenį. Aišku, idealiu atveju turi būti atskiras gręžinys, ką Vilniaus miesto savivaldybė užsibrėžusi padėti padaryti. Bet, kita vertus, yra daug įvairių sprendimų: vanduo gali būti atvežamas ir laikomas talpose. Taigi, patalpų prasme esame geresnėje situacijoje, nei dalis Ukrainos ligoninių – čia pas mus gali gyventi“.
 
Nepaisant to, Santaros klinikų trūkstamiems įrengimams dar reikėtų dešimčių milijonų eurų.
 
Nedėkinga ligoninės lokacija
 
Klinikų patalpose su profesoriumi prisėdus detalesnio pokalbio, kalba neišvengiamai pasisuko apie strateginę Santaros klinikų padėtį. Ligoninė nuo sienos su Baltarusija nutolusi per 30 kilometrų – vadinasi, yra arčiau nei siekia artilerijos šūvis.
 
„Parengtas visas planas, kaip ligoninė dirba evakuacijos atveju. Prieš daugiau nei metus darėme pratybas ir visų skyrių klausėme, kuriuos ligonius reikėtų išvežti. Išsiaiškinome, kad reikės evakuoti šešis šimtus pacientų, kurie nevaikšto arba jiems taikoma plaučių ventiliacija. Kas bus tas vežikas? Mes turime penkis greitosios pagalbos automobilius. Gal dar kelis galima surasti... Ar su tiek išvešime visus? Ir kur – į Anykščius ar į Kauną? Kaunas ir taip bus pilnas. SAM galvoja, kad kai kurias ligonių grupes būtų galima išskraidinti iš Lietuvos, nes čia jiems negalėsime teikti pagalbos. Tai galėtų būti sunkūs hematologiniai pacientai, kuriems reikia daug vaistų, arba onkologinėmis ligomis sergantys vaikai. O mažiau sergantys, kaip ir Izraelyje, išeitų namo. Kita vertus, ligoninė ir pačiame Izraelyje yra saugesnė vieta nei namai. Vadinasi, dar bus dalis ir tokių, kurie ateis pas mus į priedangą“, – situaciją modeliuoja A.Klimašauskas.
 
Tiesa, viskas prasidėtų ne nuo rūsio, o nuo priėmimo vietos. Kritinės situacijos metu Santaros klinikose būtų dvi pacientų priėmimo vietos. Vienas priėmimo skyrius būtų įprastoje vietoje, kuris naudojamas ir šiandien, kur atvyktų pacientai su mažesniais sužalojimais. Kitas – senasis, naudotas remontuojant dabartinį skubios pagalbos skyrių, kur greitosiomis būtų atgabenami sunkiai sužeisti pacientai iš masinės nelaimės vietų. Pastarajame priėmimo punkte pacientai būtų skirstomi pagal būklės sunkumą: lengvesnės būklės pacientai būtų siunčiami į dienos chirurgijos skyrių, sunkesnės – į intensyvios terapijos skyrių.
 
Pašnekovo teigimu, įvykus masinei nelaimei, ir Santarų klinikos, ir Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė gali priimti vienodą skaičių – per keturias valandas daugiau nei šimtą – pacientų. „Bet, atsižvelgiant į visus svarstomus niuansus, greičiausiai bus prašoma mūsų paieškoti galimybių, kad galėtume papildomai priimti dar tiek pat“, – pridūrė Santaros klinikų Pasirengimo ekstremalioms situacijoms tarnybos vadovas.
 
„Izraelio kolegos pasakoja, kad įvykus sprogimui būna milžiniškas pacientų su mažesniais sužeidimais skaičius. Taip pat milžiniškas skaičius tų, kuriems iš viso nieko nenutiko, bet kurie išsigąsta sprogimo ir atvažiuoja į priėmimo skyrių. O žinant Lietuvos skubios pagalbos tradicijas (septynerius metus dirbau, taigi žinau), kuomet pacientai dėl menkniekių atvyksta į priėmimą...
 
Izraelyje įrengtas net atskiras fligelis klykiantiems nesužeistiesiems. Bet vėlgi – ar tu gali kritikuoti žmones, kuriems yra baisu... Tiesiog svarbu sugalvoti, ką su jais daryti“, – sako A.Klimašauskas.
 
Pasiruoš, jei nepatrūks
 
Atsižvelgiant į nemažėsiančius pacientų srautus, profesorius įsitikinęs, kad ir Santaros klinikose medikų pritrūks, o iš rajono ligoninių pagalbos bus mažai – ten jau šiandien dalyje nunykę chirurgijos skyriai. Tačiau svarbiausia, kad Lietuva praktiškai neturi medikų, kurie kartu būtų ir karo prievolininkai. Palyginimui – Ukrainoje 2014 metais iš 500 tūkst. gydytojų 100 tūkst. buvo karo gydytojai (20 proc.), Izraelyje visi gydytojai yra ir karo prievolininkai, Lietuvoje iš 40 tūkst. medikų tik 750 yra karo medikai (1,9 proc.).
 
„Labiausiai glumina, kad iš mūsų tikimasi, jog mes, būdami civiliai medikai, visa šita kažkokiu būdu sutvarkysime. Mes turėtume čia, ligoninėje, atskirti įvairios rūšies nukentėjusiuosius, vadinasi, rusų kariai turėtų gulėti atskirai, mes jau tą žinome, lietuvių kariai – atskirai, kitos NATO šalies kariai irgi turėtų būti atskirti. Bet kaip viskas bus karo atveju – paliekama mums patiems“, – apgailestavo profesorius.
 
Baigdamas pokalbį A.Klimašauskas pridūrė: „Mes turim šimto puslapių planą, rengiam mokymus, organizuojame pratybas, koreguojame planus. Mes ruošiamės... Pasiruošim, jeigu nepatrūksim“.

---

 
Komentaras
 
Lietuvos ligoninių asociacijos prezidentas, Jonavos ligoninės direktorius  Gediminas Ramanauskas:
 
- Rajonų gydymo įstaigos yra skirtingos, todėl jų ir pasirengimo lygis ekstremalioms situacijoms yra skirtingas. Pasiruošimas stiprėja, gilėja, rajonai šiuos procesus priima ir juose dalyvauja. Ir šiuo metu vyksta didžiuliai manevrai (interviu dieną vyko pratybos „Vyčio skliautas“ – aut. past.).
 
Mūsų Jonavos ligoninė aktyviai bendradarbiauja su krašto apsaugos institucijomis, dalyvauja kariniuose bandymuose. Žinau, kad Kėdainiai, Elektrėnai, Žemaitija dalyvavo šaulių renginiuose, kariniuose manevruose, Šakių ligoninės direktorius neseniai viešėjo Ukrainoje.
 
Rajonų ligoninės turi pasiruošimo planus, juos teikia Sveikatos apsaugos ministerijai, derina. Didžiosios ligoninės ne tik planus pasirengė, bet ir išbandė. Bet, žinote, vienaip yra popieriuose, o gyvenime pasiruošimo etapai yra skirtingame lygmenyje.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!